2014-01-30
Sausio 28 dieną Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninėje vyko LPS „Sandraugos“, padalinio narių susirinkimas, kuriame dalyvavo ir Marių ligoninės direktorė Zita Liubertienė. Buvo siekiama išsiaiškinti kokios darbo sąlygos yra sukuriamos darbuotojams: ar užtikrinama darbo sauga, ar neviršijamas darbo krūvis, ar yra poilsio zonos darbuotojams ir galiausiai kokiais kriterijais remiantis yra atrenkami žmonės kelti savo kvalifikacinį lygį.
Profesinės sąjungos pirmininkas K. Juknis direktorei buvo pateikęs keletą klausimų apie darbo sąlygas raštu: kiek tenka pacientų kiekvienam slaugytojui ir pagalbiniam darbuotojui, kokiomis priemonėmis yra užtikrinama darbo sauga darbo vietoje, ar darbuotojai turi erdvę, kurioje galėtų turėti pietus laisvu nuo darbo metu, ar užmokestis atitinka darbo krūvį ir tenkantis pacientų kiekis nėra per didelis vienam darbuotojui.
Direktorė pateikusi atsakymus raštu, vis dėlto sudalyvavo susirinkime ir pakomentavo savo atsakymus. Taip pat ji buvo pasiryžusi atsakyti į visus rūpimus darbuotojams klausimus, tačiau paraginus juos klausti salėje įsivyravo tyla. Buvo matyti, kad darbuotojai bijo pasisakyti ir nedrąsiai laukė, kas bus. Vis dėlto ledai buvo pralaužti ir įpusėjus susirinkimui diskusija prasidėjo.
„Be abejo tas minimalus, aš sakyčiau racionalus, pamainos darbuotojų kiekis turi būti. Ir naktis nėra dar pats pavojingiausias laikas! Žinoma, jis yra gana pavojingas. Ten vienam pasilikti ir baisu, ir nesaugu, tačiau dieną irgi yra įvairių situacijų!“ – teigė direktorė.
Vis dėlto Z. Liubertienė negalėjo pakomentuoti K. Juknio pasakymo, kad yra laikas nuo laiko yra gaunami raštiški darbuotojų pasisakymai, kad būna atvejų dviejuose [ligoninės] aukštuose, kad tenka budėti dviese. Tokiu atveju, jei pacientas bandytų užpulti darbuotoją, ar jį reiktų sutramdyti – slaugytojas ar padėjėjas net nesugebėtų išsikviesti pagalbos. Direktorė nustebusiu tonu, paklausė ar tikrai taip būna, kad tenka budėti dviese, tačiau pritarimai aidėjo iš visos salės. Įsidrąsinę darbuotojai vis dėlto pasiryžo pasisakyti.
Šio susirinkimo tikslas nebuvo kaltinti, ar teisti. Buvo siekta, kad užsimegztų komunikacija tarp darbuotojo ir darbdavio: kad darbdavys išgirstų esančią padėtį iš darbuotojo lūpų, o darbuotojas pamatytų, kad darbdavys yra pasiryžęs keisti esamą, kol kas netenkinančią, padėtį. Svarbiausiai, kad ateityje atsirastų bendradarbiavimas tarp šių dviejų polių, nes tik tokiu atveju galima tikėtis pokyčių naudingų ir darbuotojams, ir darbdaviui.
I.Ž.