2014-07-24 
Transporto sektorius sparčiai auga ir šiuo metu yra vienas didžiausių Lietuvoje – jis sukuria apie 12 -15 proc. Lietuvos BVP. Tačiau kol vieni darbdaviai skundžiasi vairuotojų trūkumu, kiti jiems lipdo „vagių ir žūlikų“ etiketes, bei suka galvą, kaip čia būtų geriausia iš jų pasipelnyti – nemokėt atlyginimo visai, ar paskaičiuoti neva padarytą „žalą“.
Daugiausiai transporto darbuotojų Lietuvoje vienijančios profesinės sąjungos „Sandrauga“ požiūriu, norėdami, kad netrūktų vairuotojų, vežėjai pirmiausia turi pradėti nuo savęs. „Tam, kad vairuotojas norėtų likti ir dirbti Lietuvoje, jam reikia mokėti konkurencingą atlyginimą, sudaryti geras poilsio bei atostogų sąlygas, suteikti socialines garantijas ir normalias pensijas. Darbuotojus reikia šviesti, teikti jiems informaciją. O visų svarbiausia ir pirmiausia – gerbti“, teigia specialistai.
Tačiau panašu, kad ko jau ko, o gerbti savo darbuotojų daugelis transporto įmonių savininkų niekaip nesugeba. „Mūsų praktikoje vis dar pasitaiko tokių, kurie užuot gerinę darbo sąlygas, mėgina apgaudinėti darbuotojus neišmokėdami priklausančio atlygio arba darydami neteisėtas išskaitas iš atlyginimo. Štai ne per seniausiai laimėjome vieną bylą, kur darbdavys norėdamas iš vairuotojo prisiteisti 3 tūkst. litų už neva padarytą „žalą“, išleido per 20 tūkst. litų advokatui. Ir bylą pralaimėjo. Kaip suprasti tokią „logiką“?“ – komentavo LPS „Sandrauga“ teisininkas D. Beržinskas.
Paradoksalu, tačiau užuot ėmęsi įnirtingos konkurencijos dėl trūkstamų darbuotojų, darbdaviai vis dar dažnai pasitinka naujus darbuotojus su įtarumu ir neigiamomis nuostatomis. Paplitusi paranojiška nuostata, kad „visi jie vagys ir žūlikai“. Žinoma, tarp vairuotojų taip pat pasitaiko nesąžiningų žmonių. Tačiau minėtos profesinės sąjungos teisminė praktika liudija, kad iš 5 bylų, keturiose vairuotojai pasirodo esą teisūs.
Nauji vairuotojai, nepabūgę su šia specialybe susijusių pavojų, ilgų kursų valandų, bei aukštų kvalifikacijų ir pažymėjimų kainų, darbe dažnai pasitinkami… su nepasitikėjimu. Susidaro įspūdis, kad darbuotojai verčiami jaustis kaltais už tai, kad ieško darbo. „Jei jau darbdavys nenori pasitikėti nauju darbuotoju, yra daugybė variantų, kaip elgtis: skirti bandomąjį laikotarpį, mokinio poziciją ir į pirmuosius reisus siųsti kartu su patyrusiu darbuotoju, pasirašyti materialinės atsakomybės sutartis, ir t.t. Tačiau kai naujam vairuotojui įkišama sena, pagedusi technika ar nuo pirmos dienos jį mėginama apgauti – čia jau absurdas. Tokių dalykų neturi būti“ – mano vairuotojų atstovai.
Darbdaviai taip pat mėgsta laikytis požiūrio „nepatinka-nedirbk“. Tarp jų paplitę grasinimai, kad jei lietuviai vairuotojai nesutinka dirbti pagal jų sąlygų, vairuotojų atsiveš iš kitų šalių, pvz.: Baltarusijos ar Rusijos. Pašnekovai į tokius grasinimus žiūri su šypsena. „Lietuvos įstatymai visiems yra vienodi – imigrantams taip pat. Vairuotojams iš Rusijos ar Baltarusijos taip pat reikia mokėti atlyginimą, suteikti poilsio sąlygas ir t.t. Skirtumas tik tas, kad tokius darbuotojus įdarbinti yra žymiai sunkiau, nes reikia pasirūpinti leidimu gyventi šalyje. Jei darbdavys nemoka skaičiuoti, arba turi kokių keistų iliuzijų – čia jau jo problema“.
Pabaigai verta priminti vairuotojams, kad norint, jog situacija pagerėtų, reikia nebijoti ginti savo teises. „Visko įmanoma pasiekti, bet šiame procese labai svarbūs yra patys vairuotojai ir jų solidarumas.“ Nereikia bijoti, kad prarasite darbą, jei darbdavys sužinos, kad priklausote profsąjungai. LPS „Sandrauga“ vienintelė Lietuvoje suteikia ir „nematomos“ narystės galimybę, kuomet darbdavys nesužino, kad Jūs priklausote profsąjungai. Įstatymas imperatyviai nustato, kad priklausymas profesinei sąjungai yra ypatingi asmens duomenys. Jie teikiami tik esant rašytiniam asmens sutikimui.
Rūta Geležinė