Atidėliojimo menas: kas mus verčia svarbius darbus palikti paskutinei minutei?

2014-12-07

Jau spėjai supirkti kalėdines dovanas, susimokėti mokesčius ir suplanuoti kur atostogausi vasara? Sveikiname – tavo organizuotumo gali pavydėti ne vienas. Deja, dauguma mūsų ne tik kalėdinių dovanų pirkimą, bet net ir svarbius projektus atideda paskutinei minutei. Naujienų portalas bbc.co.uk aiškinosi, kodėl mes atidėliojame tai, kas yra neišvengiama? Iš tingumo, dėl per didelio užimtumo, potraukio adrenalinui, nesėkmės baimės, ar visų šių priežasčių kartu?

Dauguma žmonių pasaulyje kartas nuo karto paveltėdžiauja. Kartais tai pasireiškia mažais dalykais – atidėliojimu valyti dulkes namuose, siurbti kilimus, eiti apsipirkti ir t.t. Tačiau dažniausiai atidėliojame dalykus, kurie gyvenime yra gana svarbūs: pasiruošimą egzaminui, ėjimą į sporto klubą, sąskaitų apmokėjimą… Kas mus verčia taip elgtis?

Ką atidėliojimas pasako apie mus?

Ne retai atidėliojimas priklauso būtent nuo tos konkrečios užduoties, kurią vis atidedame padaryti „vėliau“. Sąmoningai suprantame, kad turėtume tai padaryti: parašyti tą pirmą puslapį, skirti tą valandą sportui,  pabaigti skaityti tą knygą. Bet mūsų veiksmai atskleidžia visai kitokius prioritetus, dažniausiai – tikruosius prioritetus. Atidėliojame tai, ko giliai viduje mes nenorime padaryti. Tokiu atveju galime arba pripažinti sau ir prisiimti atsakomybę už padarinius, arba mėginti situaciją pakeisti.

Tūkstantis viena proga išsiblaškyti

Ačiū internetui, esame nuolatos bombarduojami įvairiomis žinutėmis.  „Per 48 valandas mes susiduriame su daugiau informacijos, negu žmonija susidūrė nuo civilizacijos priešaušrio iki 2003 metų“ – sako Eric Schmidt, Google generalinis direktorius.  O tai reiškia DAUG YouTube filmukų, blog‘ų įrašų ir Facebook statusų, kurie kiekvieną dieną mus blaško.

Kuo daugiau laiko praleidžiame ką nors atidėliodami, tu daugiau randame kuo užsiimti, kad tik nereikėtų daryti nenorimo darbo. Todėl svarbu save atriboti – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai – nuo to, kas tuo metu blaško dėmesį, pvz.: išjungti interneto naršyklę, išeiti į kambarį, kuriame nėra televizoriaus, išjungti mobilųjį telefoną ir t.t.

Baimė ir nepasitikėjimas savimi

Jeigu nesame tikri kaip reikia padaryti vieną ar kitą darbą, arba jeigu abejojame savo galimybėmis tai padaryti, dažnai esame linkę imtis kitų – paprastesnių ir lengvesnių – darbų. O tas užduotis, kurių negalime įveikti čia ir dabar, atidedame mistiškąjam „rytoj“: tada ir laikas bei aplinkybės bus palankesni, gal jėgų turėsiu daugiau, ir… Deja, stebuklingasis „rytoj“ visuomet taip ir lieka rytojui.

Mes linkę pervertinti savo galimybes atlikti vieną ar kitą darbą laiku.  Bėda ta, kad kai vieną ar kitą užduotį atidedame vėlesniam laikui, mes negalvojame ar mes norėsime tai daryti ateityje. Esame neblogai įgudę rasti daugybę pasiteisinimų, kodėl to negalime padaryti dabar: per daug pavargęs; per daug užsiėmęs; dabar nėra pakankamai pinigų. Kartais, tai yra tikrai prasmingos ir realios priežastys. Kartais – tai tiesiog savotiška „skraistė“, kuria užsidengiame akis, kad nereikėtų žiūrėti į problemą.

Pradžia – pusė darbo

Dažniausiai sunkiausia dalis norint ką nors padaryti, yra pradėti tai daryti. Tais retais atvejais, kai padarome ilgai atidėliotą užduotį,  ateina palengvėjimo jausmas – ne vien dėl to, kad pats darbas yra atliktas, bet ir todėl, kad daugiau nebereikės nerimauti ir apie jį galvoti. Todėl užkietėjusiems atidėliotojams patariama naudotis strategija „suvalgyk varlę“ – visada pirmiausiai atlikti pačias nemaloniausiais užduotis, o tik po to užsiimti kitais darbais. Galbūt paaiškės, jog pačios nesmagiausios užduotys nėra jau tokios ir sunkios ar atimančios marias laiko?

Parengė Rūta Geležinė, pagal bbc.co.uk

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *