Profsąjungos ir politika: už ar prieš?

                        Taip? Ne? GALBŪT!

2014-12-27

2008 metais įsikūrusi politinė partija „profesinių sąjungų centras“  iššaukė diskusijas. Kol vieni sveikino jau pažįstamų ir pasitikėjimą pelniusių profsąjungiečių žingsnį į politiką,  kiti  kėlė klausimą, ar profesinei sąjungai vieta politikoje? Nėra vieningos šiuo klausimu ir Europos šalys: kai kur profsąjungų judėjimo lyderiai užima ministrų postus, kitur – profsąjungoms politikoje dalyvauti apskritai draudžiama. Taigi, profsąjunga politikoje – už ar prieš?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistoka, kad apie profsąjungų dalyvavimą politikoje verta diskutuoti. Jeigu politikoje drąsiai dalyvauja visuomeninės organizacijos, kodėl iš darbuotojus atstovaujančio judėjimo išaugusi partija neturėtų? Šiaip ar taip, savo veikloje tokiai organizacijai tenka tiesiogiai susidurti su kur kas platesnėmis socialinio gyvenimo ribomis ir paribiais, negu organizacijoms, besirūpinančioms egutėmis ir stogais.  Ir vis dėl to:

Prieš:

Viena iš tokių šalių, kur profsąjungoms uždrausta kurti politines partijas, yra Prancūzija. Jos šalies profsąjungoms priklauso vienas mažiausių procentų dirbančiųjų (viso labo 8

Didžiausia Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarumas“ iškilo kaip prieš komunizmą nukreiptas judėjimas, pasižymėjęs ir religiniais, bei nacionalistiniais bruožais. Šiandien ši profesinė sąjunga palaiko dešiniosios pakraipos (paprastai labiau verslininkų, negu darbininkų poziciją palaikančios politinės srovės) „Teisės ir teisingumo“ partiją.

proc.), tačiau dažni ir stiprūs daugiatūkstantiniai mitingai, streikai ir kitos protesto akcijos liudija, kad ko jau ko, o galios Prancūziškosios PS tikrai turi. Todėl draudimas PS kurti politines partijas aiškinamas kaip saugiklis, kad jos neįgytų per daug politinės galios ir savo veiksmais nesužlugdytų šalies (šis kaltinamas, beje, yra itin paplitęs kalbant apie visas ir bet kokias profsąjungas – net ir negausios PS  yra nuolat priverstos aiškintis, kad pagrindinis jų tikslas – gerinti darbo sąlygas, o ne žlugdyti valstybės ekonomiką).

Mąstymo, kad profsąjungos ne vieta politikoje, pavyzdžių galima rasti ir Lietuvoje. Nuo 2008 metais įsikūrusio „Profesinių sąjungų centro“ kitos profesinės sąjungos atsiribojo, motyvuodamos, kad politinės ir profsąjunginės veiklų gretinimas – klaidina visuomenę.

Už:

Profesinės sąjungos (sutr. PS) – tai bendrų tikslų vedamų dirbančiųjų susivienijimas. Per savo lyderius profesinės sąjungos derasi su darbdaviais dėl didesnių atlyginimai, socialinių išmokų  (pavyzdžiui, ligos draudimas, pensijos) saugumo standartų užtikrinimo, geresnių darbo sąlygų. Taigi, derybos darbdaviais perauga ir į politinį lygmenį su politikais, kaip tą rodo ir neseniai vykę mokytojų streikai, kuomet profsąjunginės kritikos strėlės smigo į švietimo ir mokslo ministro taikinį.

Nuotraukoje – Annika Strandhall. Ši Švedijos profesinių sąjungų lyderė įrodo, kad PS patirtis politikoje yra netgi labai vertinga. Spalio mėnesį Annika tapo Švedijos Socialinės apsaugos ministre.

Profesinių sąjungų atstovai pastebi, kad norint efektyviai atstovauti dirbančiuosius, politika neišvengiama. Dauguma Lietuvos profsąjungų šiuo yra užmezgusios glaudžiu ryšius su įvairiomis politinėmis partijomis – ne retas PS pirmininkas yra kurios nors partijos narys. Todėl savo partijos sukūrimas ir iškėlimas yra didesnio nepriklausomumo garantas.

Būtent iš profesinių sąjungų išaugusios partijos kai kuriose šalyse yra vienos stipriausių. Pavyzdžiui, Darbo partijos Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje yra vienos didžiausių ir palaiko vadinamąjį „industrinį sparną“, taip oponuodamos stambiąjam kapitalui.

Dabartinių dirbančiuosius atstovaujančių politinių partijų ištakų galima ieškoti Europos ir Europos kolonijose 19 amžiuje suklestėjusių organizacijų. Pavyzdžiui, 1891 metais profesinės sąjungos Britų kolonijose ir Australijoje įkūrė pirmąsias vietines darbo partijas. 1893 metais Queenslando parlamento nariai suformavo pirmąją darbo vyriausybę.

Šiuo metu viena iš dviejų didžiausių Didžiosios Britanijos partijų – Darbo partija – buvo įkurta 1899 metais kaip Dirbančiųjų Atstovavimo komitetas.

Verdiktas: labiau UŽ, nei PRIEŠ. Priežasčių, profesinėms sąjungoms dalyvauti politikoje ir formuoti politines partijas, yra daugiau nei galimų pavojų. Tačiau kaip ir visur politikoje, partijos veiklos rezultatai priklauso tikrai ne nuo (ne)gražiai skambančio pavadinimo.

Rūta Geležinė

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *