Darbuotojų samdymas – ir atleidimas – aplink pasaulį

2015-02-01 

Amerikiečių verslininkas Donaldas Trampas yra bene geriausiai žinomas dėl savo frazės „tu-atleistas!“, kurią jis nepailstamai kartojo savo paties realybės šou „Mokinys“.  Tačiau už JAV ribų, šia fraze jis taip lengvai nepasižarstytų:   pavyzdžiui Europoje, daugelyje šalių yra laikomasi nuomonės, kad darbuotojas turi teisę į „darbą visam gyvenimui“  ir ši  teisė yra saugoma, bei ginama įstatymais.

Nors pasaulyje ir yra nemažai vietų, kur darbuotojas gali būti išmestas iš darbo be jokio perspėjimo, tokios šalys – greičiau išimtis iš taisyklės. Ypatingi pavydžiai Europos kontekste – Prancūzija ir Italija. Šiose šalyse dirbančiųjų „teisė į darbą visam gyvenimui“ ginama itin aršiai, o įstatymai iki smulkmenų numato, kada galima atleisti nepatikusį darbuotoją.

JAV: kiekvienas už save

Jungtinėse Amerikos Valstijose laikomasi filosofijos, kad darbuotojas yra priklausomas nuo geros darbdavio valios. O tai reiškia, kad žmones iš darbo atleisti galima be jokios priežasties ar išankstinio perspėjimo: ateini vieną rytą į darbą, o darbdavys tau praneša, kad esi atleistas, liepia susirinkti daiktus ir tą patį momentą apleisti patalpas.

Žiauru? Taip, tačiau tokie patys principai galioja ir darbuotojams darbuotojas gali ateiti į darbą, pareikšti, kad išeina ir kad ir tuojau pat pradėti naują darbą.  Tiesa, remiantis mandagumo normomis  JAV yra įprasta apie išėjimą iš darbo pranešti prieš dvi savaites, nors įstatymai to ir nereikalauja.

JAV taip pat neturi įstatymų, nustatančių išeitinę kompensaciją – tai priklauso nuo individualios darbo sutarties. Profesinių sąjungų nariams čia galioja išimtis – jeigu išeitinės kompensacijos klausimas yra aptartas kolektyvinėje sutartyje.

Italija: neerzink darbuotojo!

Darbuotojų gynybos ir apsaugos atžvilgiu, šioje šalyje Italijoje galioja vieni griežčiausių darbo įstatymų pasaulyje. Darbo santykius reguliuoja daugybė itin detalių įstatymų ir taisyklių, kurių didžioji dauguma  – skirtos apginti dirbančiųjų interesus.

Pavyzdžiui: negalima atleisti moters, kuri yra susituokusi mažiau negu metus. Išimtis taikoma tik tais atvejais, jei  ji padaro grubų darbo drausmės pažeidimą, tokį kaip vagystė ar smurtas.

Net ir tais atvejais, kai darbuotojas padaro grubų nusižengimą, jį atleisti nėra taip paprasta. Štai vienas vadovas, dirbęs Italijoje, prisimena, kaip mėgino atleisti apsivogusį darbuotoją: darbuotojas buvo pagautas vagiantis iš kompanijos, dėl to buvo atleistas. Tačiau Italijos teismas nusprendė, kad darbuotojui buvo  sudarytos patogios sąlygos vogti, todėl pati kompanija ir yra kalta dėl vagystės.  Kad darbuotojas negrįžtų į darbą, kompanijai teko sumokėti jam labai apvalią sumelę.

Žinoma, ši istorija gali būti tik „miesto legenda“, sugalvota pačios kompanijos kaip pasiaiškinimas dėl mėginimo neteisėtai atleisti darbuotoją. Tačiau aišku viena: Italijoje vadovams verčiau neerzinti dirbančiųjų. Dėl šios priežasties, darbuotojo priėmimas į darbą – Italijoje yra irgi ne iš lengvųjų: prieš pasamdydamos naują darbuotoją, kompanijos siekia iki smulkmenų išsiaiškinti, ar tikrai šis žmogus atitinka visus kompanijos keliamus reikalavimus ir pageidavimus ir bus tinkamas darbuotojas iki … na, tiesiog labai ilgai.

Brazilija: pinigai kalba

Šioje šalyje atleisti darbuotoją gali būti išties brangu. Atleidimui priežastis nėra būtina, tačiau įstatymai labai griežtai nurodo, kokias sumas darbdavys privalo išmokėti, jeigu nori atsisveikinti su darbuotoju.

Ši suma apskaičiuojama taip: vieno mėnesio darbuotojo atlyginimas, visos išmokos – įskaitant ir už nepanaudotą atostogų laiką – ir bauda, priklausanti nuo to, kiek metų darbuotojas išdirbo toje kompanijoje.

Žinoma, jeigu darbdavys gali nurodyti kokias nors rimtas atleidimo priežastis – tokias kaip vagystė – tuomet nuo baudos yra atleidžiamas. Tačiau tuomet darbuotojas gali kreiptis į teismą, o darbo teisės teismai kur kas dažniau būna palankūs darbuotojams, nei darbdaviams. Todėl dauguma kompanijų, atleisdamos darbuotojus, verčiau renkasi susimokėti baudą ir priežasties nenurodyti.

Didžioji Britanija: įspėjimas iš anksto

Būti atleistam niekada nėra malonu, tačiau Jungtinėje Karalystėje įstatymai bent jau reikalauja apie tai pranešti iš anksto.  Šia prasme, aukščiausio rango vadovai turi tiek pat teisių ir garantijų, kaip ir gatvių šlavėjai. Kiekvienas dirbantysis JK turi būti perspėtas bent

jau prieš savaitę, kad jo ar jos paslaugų kompanijai nebereikės. Tiems, kurie kompanijoje pradirbo daugiau nei 2 metus, prie šio laikotarpio prideda po papildomą savaitę už kiekvienus išdirbtus metus.

Pavyzdžiui, jei darbuotojas kompanijoje išdirbo dešimtmetį, apie atleidimą jam privalo būti pranešta prieš devynias savaites (1 savaitė už pirmus du metus ir po savaitę už sekančius aštuonerius. Tiesa, dažniausiai darbdaviai suteikia dar ilgesnius įspėjimo laikotarpius, negu numato įstatymai.

Darbdavys taip pat turi teisę nurodyti darbuotojui išeiti iškart po to, kai informuoja apie atleidimą, tačiau tokiu atveju vis vien privalo ir toliau mokėti atlyginimą atleistam darbuotojui tiek laiko, kiek jis būtų dirbęs įspėjimo laikotarpio metu.

Kinija: nelaužyk taisyklių!

Darbo santykiai Kinijoje – komunistinėje šalyje – yra pritaikyti dirbančiųjų apsaugai. Atleisti darbuotoją yra sudėtinga, o teismai gali atleidimą atšaukti ir darbuotoją sugrąžinti į darbą. Tiesa, net ir tai nėra sunkiausia, siekiant atleisti darbuotoją.

Kultūriniu atžvilgiu, Kinijoje santykiai yra labai svarbūs, o darbuotojai yra labai smarkiai susiję su kompanijos vadovybe, todėl netgi tokios procedūros kaip atleidimas atliekamos itin jautriai ir pagarbiai. Reputacija, kad „štai ši kompanija prastai elgiasi su darbuotojais“ – o atleidimai prie to smarkiai prisideda – gali smarkiai atsigręžti prieš pačią kompaniją ir pakenkti jai ilgalaikėje perspektyvoje.

Parengė Rūta Geležinė, remiantis Karina Martinez-Carter, bbc.co.uk