2015-08-01 
Praėjusią savaitę Prancūzijos greitkelyje liepsnojo krūvos padangų, kai nepatenkinti keltininkai streikavo prieš darbo vietų mažinimą. Ši protesto akcija paveikė eismą Prancūziją ir Jungtinę Karalystę jungiančiu „Eurotuneliu“, tad santūrieji britai susigriebė už galvų. Tuo tarpu pačios Prancūzų visuomenės tai nei labai stebina, nei šokiruoja. Į klausimą „kodėl“ atsako Prancūzijos istorijos ekspertai.
Degančios padangos, užblokuoti uostai, „Uber“* taksi niokojimas, išpiltos tonos morkų… Šie ir panašūs prancūzų protestai užsieniečius dažnai šokiruoja ar net papiktina, tačiau ryškūs ir dažni streikai – neatimam
a Prancūzijos kultūros dalis. Ir ji yra veiksminga, sako istorikas Stéphane Sirot, tiriantis socialinius judėjimus šioje šalyje.
Vien pastarosiomis savaitėmis Prancūzijoje „virė daugiau veiksmo“, nei Lietuvoje išvystame per metus: taksi vairuotojai blokavo oro uostus, apvertinėjo ir padeginėjo „Uber“* mašinas, keltų darbuotojai sustabdė darbus viename iš pasaulyje judriausių jūros kelių, liepsnojo „Eurotuneliu“ kursuojančių traukinių bėgiai.
Be streikuojančių transporto sektoriaus darbuotojų, keliautojams susisiekimą apsunkino net ūkininkai, paralyžiavę kelius kai kuriose šalies regionuose, užblokavę prieigas į antrą didžiausią Prancūzijos miestą Lioną ir antrą pagal populiarumą turistų traukos objektą Mont-Saint-Michel salą.
Neverta pamiršti ir tabako industrijos darbuotojų, kurie gadino greičio kameras, bei nutrenkė tonas morkų prie socialistų partijos pagrindinės būstinės ir aukštųjų parlamento rūmų Paryžiuje.
„Pamišę prancūzai“
Užsieniečiai, stebėdami tokius veiksmus keiksnoja „prakeiktus prancūzus“ ir jų „mafijos taisykles“. Pavyzdžiui, dėl situacijos „Eurotunelyje“ susirūpinęs Jungtinės Karalystės vairuotojų asociacijos prezidentas net pareikalavo malšinant protestus įvesti armiją.
Tuo tarpu patys prancūzai problemos nemato – tai tiesiog eilinis būdas, kuriuo čia tvarkomi reikalai. Ir kai kalba pasisuka apie streikus, prancūzams nėra tokio dalyko kaip „per daug šou“. O ir kaip kitaip – juk protestai ir streikai jiems tiesiog „įaugę į kraują“.
Pirma smūgis, po to derybos
Čia, priešingai nei kitose šalyse, profesinės sąjungos mėgsta „pramankštinti raumenis“ ir taip įgauti daugiau galios PRIEŠ derybas su darbdaviais. Tuo tarpu Šiaurės Europos šalyse, tokiose kaip Vokietija, streiko dažniausiai imamasi tik po to, kai ilgai užsitęsusios derybos žlunga.
Ko tik nepadarysi dėl rinkėjų
Politikai, priešingai nei kompanijų ar įmonių akcininkai, yra smarkiai priklausomi nuo viešosios nuomonės. Ypač artėjant rinkimų periodams.
Todėl streiko, ar kitokios akcijos, veiksmingumas priklauso nuo to, kaip smarkiai protesto veiksmai sutrikdo kasdienį šalies gyvenimą, bei kiek nepatogumų jie sukelia. Kuo daugiau nemalonumų – tuo smarkesnį spaudimą politikai jaučia iš visuomenės ir pačių protestuotojų įsikišti ir išspręsti problemą.
Tad nors kai kuriuos užsieniečius šokiruoja agresyvūs prancūzų protestų metodai, patys prancūzai kur labiau stebisi užsieniečių abejingumu savo teisėms. Pavyzdžiui, jei Prancūzijoje būtų mėginama priimti tokius įstatymus, kuriuos planuoja britų konservatorių valdžia (apie tai esame rašę čia), tai susilauktų didžiulės reakcijos ir masinių peštynių gatvėse.
Parengė Rūta Geležinė, remiantis The Local ir kt. inf.