2017-03-19
Gyvename ekonomikoje, kurioje įsigalint naujoms paslaugų ir veiklos rūšims, darbas „ant savęs“ atrodo kaip viena patraukliausių alternatyvų. Tačiau kuo iš tiesų skiriasi tas pats darbas būnant samdomu darbuotoju ir laisvai samdomu darbuotoju?
Laisvai samdomų darbuotojų galima rasti visur – pradedant grožių salonais, baigiant statybomis. Tokį darbo būdą populiarina vadinamoji „naujoji ekonomika“ ir tokios kompanijos kaip „Uberis“, vietoje darbuotojų samdymo skatinančius juos tiesiog užsiregistruoti ir dirbti „sau“.
Akivaizdu, kodėl tam tikra laisvė reikalinga savo paslaugas daugybei skirtingų klientų teikiantiems laisvai samdomiems darbuotojams. Tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau tokių „freelancerių“, kurie dirba vienam ir tam pačiam klientui, visą dieną praleidžia šio „kliento biure“ ir nuo paprastų, samdomų darbuotojų skiriasi tik darbo sutartimi, bei mokamais mažesniais mokesčiais.
Didžiojoje Britanijoje didinant laisvai samdomų darbuotojų mokamus mokesčius, užvirė diskusijos dėl jų sumokamų mokesčių ir gaunamų socialinių garantijų. Kol vieni diskusijos dalyviai teigia, kad nėra sąžininga, jog vadinamieji „freelanceriai“ moka keletų procentų mažesnius mokesčius nei kiti dirbantieji.
Tačiau britų dienraščio The Guardian apžvalgininkas Patrick Collinson teigia, kad iš tiesų mažesnius mokesčius moka ne tiek laisvai samdomi darbuotojai, o tokius darbuotojus samdančios didelės kompanijos.
Jis pateikia tokius skaičiavimus: Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi kompanija privalomam nacionaliniam draudimui turi mokėti 13.8% nuo kiekvieno, daugiau nei 8 tūkst. svarų per metus uždirbančio, darbuotojo pajamų. Taigi, samdydama „laisvai samdomą“ darbuotoją už 25 000 svarų per metus, kompanija iškart sutaupo £2,330. Prisideda ir pensijos. JK kompanijos vidutiniškai prisideda prie darbuotojo pensijos 6 procentais. Taigi, mūsų aptariama kompanija turi išleisti dar £1,500 darbuotojo pensijai. Ir tai net neskaičiuojant motinystės/tėvystės garantijų ar išeitinių kompensacijų.
„Nieko keisto, kad laisvai samdomas darbas toks populiarus – tarp viršininkų“ – pabrėžia apžvalgininkas.
„Neo-liberalai reikalauja lanksčios darbo jėgos, nes tokie darbuotojai beveik neturi teisių. Jokio padoraus apmokėjimo ligos atveju, jokių atostoginių, pensijos, privataus draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe, motinystės (tėvystės) atostogų ir jų apmokėjimo. Tad daugiausiai „laisvai samdomų darbuotojų“ daugėjo tarp nepasiturinčiųjų, ne turtingųjų“ – teigia P. Collinson.
Parengė Rūta Geležinė, remiantis The Guardian inf.