2017-10-14
Artėjantį Tarptautinės kovos su skurdu dienos paminėjimą spalio 17 d. Kaune Laisvės alėjoje aktyviai žada palaikyti ir jaunimas. Publikuojame nusivylimo esama situacija kupiną ir tikrąją padėtį jauno žmogaus akimis atskleidžiantį Kauno Kolegijos studentės Justinos straipsnį. Jame autorė ragina atsigręžti į jaunimą ir studentus – nykstančios ir išsivažinėjančios Lietuvos pagrindą.
Visų pirma, skurdas nėra asocialumas, – teigia Anglų kalbos ryšiams su visuomene mokslus kremtanti Justina. – Todėl nederėtų gretinti šių skirtingų dalykų. Problema – studentai ir jaunimas, mat jie rūpi tik patys sau ar savo artimiesiems. Tiesa, tėvai yra tik dalinis išsigelbėjimas pirmaisiais metais po mokyklos baigimo, tačiau ne visos šeimos yra finansiškai stabilios, o dar jei reikia mokėti už mokslą, gyvenamąją vietą ir maistą, ko imtis?
Pagrindiniai du scenarijai: tėvai išlaiko iki kol studentas įgyja diplomą, randa padorų darbą, o gal ir keletą, nes neretai jaunimas vos baigęs darbą vienoje darbovietėje, skuba į kitą – gyventi norisi ne tik oriai, bet ir turėti stogą virš galvos. O jei dar studijų metu pasisekė ir buvo galimybė nevaržomai gilinti žinias ir tobulėti negalvojant, jog laukia naktinė pamaina jėgas siurbiančiame darbe – tai jau rožėmis, o ne jų spygliais, kloti studijų metai.
Kitas scenarijus, į kurio ratą pakliūna jaunimas, yra painus ir negailestingas – tai nuvertinimas. Kodėl? Darbdavys nori jauno žmogaus su ilgamete patirtimi, bet ar studentui tai įmanoma, kai ant jo pečių sugula bent trys ar keturi mokslo metai. Iš dalies primityvu, bet norisi ir gerų pažymių semestro ataskaitoje. Jei studijų metu žmogus dirba – puiku. Tačiau, koks tai darbas ir ko iš jo tikimasi. Faktas tai, kad dirbami su studijomis nieko bendro neturintys darbai, nes studentas tik kavai virti ir sumuštiniams daryti yra laikomas tinkamu. Visi nori jauno ir patyrusio specialisto, tačiau niekas nenori padėti jam įgyti reikiamos patirties ir tokiu tapti.
Tad kas nutinka? Išlipa dar jaunas žmogeliukas į suaugusiųjų pasaulį: ir studijos, ir darbas. O jei ne studijos – tai, greičiausiai, užsienis. Kiekvienas vasaros sezonas būna pažymėtas masiniu bėgimu, tik ne tuo, kur bėga medalius nusipirkę maratoninkai, o tuo, kur jaunimas su lagaminais skuba įsigyti pigius lėktuvo bilietus svetur. Nieko gero toks požiūris į jauną žmogų neatneš. Vyresnio amžiaus žmogus dar ir repliką pridėtų, kuri prasideda taip: „Mano laikais…“ arba „Mes tai patys viską darėm“. Ir kiek iš tų, kurie taip pasakė, dabar džiaugiasi gyvenimu? Kiek iš jų buvo tie, kurie neleido jaunam žmogui įgyti patirties?
Studentai ir jaunimas galėtų būti ateities lyderiai, tačiau jie yra apgaubiami atsainumu ir nepasitikėjimu, ir tai savaime nulemia tiek pačios asmenybės nuvertinimą, tiek menkesnį atlygį už darbą. Šie du faktoriai yra tik menka pradžia, dėl ko jaunimas sunkiai verčiasi, nors turėtų būti priešingai. Apribojimai, įstatymai ir nusistatymai apverčia viską aukštyn kojom. Ar nuosavas verslas galėtų būti kaip gelbėjimosi ratas? Galėtų, bet ne kiekvienas nori būti verslininku, kitas nori tiesiog padoraus darbo, kuris nemenkintų moralės ir nežlugdytų ateities.
Jaunam žmogui norisi dirbti ir uždirbti, ypač studentui. Jauno, dar studijuojančio asmens tikslas – jo gerovė ir ateitis. Tai reiškia, kad išeiti į gyvenimą kiekvienas nori tvirtai, o ne balansuoti ant lyno, kurio abiejose pusėse nežinomybė. Bet nei valstybė, nei darbdaviai nesistengia keisti situacijos, o vėliau teigia, neva jaunuoliai patys nežino ko nori. Tai pašaipa, po kuria slypi frazė „Tavęs čia nereikia“.
Justina Venckutė, Kauno Kolegijos Anglų kalbos ryšiams su visuomene studentė.