2017-12-18
Skurdžiai tampa vis skurdesni, o turtingieji – vis turtingesni. Tokia tiesa galioja ne tik plačiajame pasaulyje, tačiau kasdien vis labiau ryškėja ir Lietuvoje. Gilus, jau praraja virstantis atotrūkis tarp mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių dirbančiųjų, grasina pasiglemžti svarią lietuvių tautos dalį, kuri išsigelbėjimo iš nepritrekliaus ir turtinės nelygybės gali ieškotis tik užsienyje.
Pastarajame Trišalės tarybos posėdyje skaitytas Lietuvos Banko ir SoDros atstovų pranešimas apie darbo užmokesčio pasiskirstymo ir dinamikos analizę bandė glaistyti, tačiau tik dar labiau išryškino esmines Lietuvos socialines problemas. Tai – nemažėjanti turtinė nelygybė ir mažiausias pajamas mūsų šalies visuomenėje gaunančių gyventojų skurdo problematika. Kaip išgyventi žmogui, kuris per mėnesį gauna 200 eurų?
Remiantis statistika, net 75 000 darbuotojų mėnesio pajamos neviršija tokios sumos, kuri vis labiau augant kainoms ir įsisiautėjant didžiausiai Europoje infliacijai, Lietuvą daro jau visai nepatrauklia gyventi šalimi. Net virš 110 000 lietuvių priversti tenkintis 50–350 eurų atlyginimu per mėnesį, kai tuo tarpu 27 tūkst. žmonių per tą patį darbo laiką susižeria daugiau nei po 3000 eurų. Taigi mažiausias pajamas gaunantys dirbantieji nesulaukia nė pusės VDU (Vidutinis darbo užmokestis šiuo metu siekia 850 eurų), o priešingoje barikadų pusėje atsiduriantys didžiausių pajamų gavėjai džiaugiasi 4 kartus vidutinę algą viršijančiu užmokesčiu.
Nors socialinė nelygybė didėja visame pasaulyje, tačiau mūsų šalyje ji yra kaip niekur skaudžiai paliečianti mažiausias pajamas gaunančius žmones. Savotišku išvarymu iš valstybės tampanti socialinė atskirtis verčia lietuvių kelius sukti į užsienį ir ten tenkintis dažnai nekvalifikuotu, bet žymiai geriau apmokamu ir žmogumi pasijusti leidžiančius darbu.
Į
domiausia, jog tarp 200 eurų pajamų neviršijančių dirbančiųjų net 20 % sudaro vadovai ir 23 % – specialistai. Jei apie pastaruosius dar įmanoma teigti esant tiesiog jaunus, prastai apmokamus darbuotojus, tai vadovų pajamos iki 200 eurų per mėnesį tikrai kelia įtarimų dėl skaidrumo. Jei įmonės direktorius „uždirba“ 200 eurų ar mažiau – tai kiek gali gauti jo pavaldinys? Arba – kiek jis gauna „vokelyje“? Čia prisimintina SoDros „vyšninių vokų“ iniciatyva su skambiu šūkiu „Imdamas vokelį – pagalvok apie senelį“. Jos pagrindas – gyventojus paštu informuoti apie esamą nepilną darbo stažą, kuris neleistų gauti normalios vidutinės pensijos.
Nepaisant to, kad pasak Lietuvos Banko ir Sodros atstovų, mažų algų gavėjų dalis mūsų šalyje nuosekliai mažėja, tai nespėja naikinti socialinės nelygybės ir atskirties faktorių, nes kainos ir infliacija kyla daug sparčiau. Kita vertus, ar bendras vidutinio darbo užmokesčio priaugis gali atspindėti mažiausias ir visutines pajamas gaunančių žžmonių algas, jei VDU augina ne kas kitas, bet didžiausias pajamas gaunančių ir nuosekliai jas didinančių darbuotjų atlyginimai.
MMA pakėlimas 20 eurų tėra kosmetinis verslo interesams slopinti gyventojų gerbūvį tarnaujantis valdžios atsakomybės nusiėmimas nuo savo pečių. Sektinų pavyzdžių aplinkui toli ieškoti nereikia – štai Baltijos kelio draugė, vis labiau ekonomiškai nuo Lietuvos tolstanti Estija 2018 m. pasitiks su 500 eurų minimalia alga. Posakis „Visur gerai, kur mūsų nėra“ Lietuvai tampa skaudžia realybe – išties dirbti ir gyventi greitai bus geriau bet kur, tik ne Lietuvoje.
LPS „Sandrauga“ ir SoDros inf.