2018-04-15
Darbo santykių „liberalizavimas“ nepatinka ne tik lietuviams. Štai naujojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siekis modernizuoti šalies eknomiką, liberalizuojant jos darbo rinką patinka ne visiems. Praėjusią savaitę prasidėjo pirmoji milžiniško Prancūzijos geležinkeliečius vienijančių profsąjungų organizuoto streiko banga. Net tris mėnesius suplanuotas vykdyti streikas įneš chaosą į šalies traukinių sistemą, kuria keliauja net 4,5 milijonai žmonių.
Ilgalaikį streiką organizuojančios profsąjungos juo siekia atkreipti visuomenės dėmesį į galimą mėginimą prancūzų nacionalinį traukinių vežėją paversti pelno siekiančia įstaiga ir privatizuoti. „Juoduoju antradieniu“ jau praminta streiko pradžia buvo nušviesta visos Europos spaudoje kaip vienas didžiausių ir didžiausią įtaką šalies gyvenimui Prancūzijoje turėjusių streikų. Teisėto Prancūzijos nacionalinio geležinkelių vežėjo SNCF dirbančiuosius kolektyviniams pasipriešinimo veiksmams suorganizavo geležinkeliečius vienijančios profesinės sąjungos.
Teigiama, kad šiuo metu Prancūzijoje darbuotojus atstovaujančios profesinės sąjungos yra susilpnėjusios. Todėl būtent šis ilgalaikis streikas taps lakmuso popierėliu, parodysiančiu, ar jos vis dar yra pajėgios sutartinai pasipriešinti naujojo šalies prezidento diktuojamos socialinėms reformoms. Dirbantieji protestuoja bijodami, kad dėl darbo santykių liberalizavimo jie netruks prarasti garantijų dėl viso gyvenimo darbo vietų išlaikymo ir sulaukus tam tikro amžiaus gali prasidėti masiniai atleidimai. Jiems gresia pensijų peržiūrėjimo praktika ir darbo sąlygų pakeitimai. Be viso to, naujosios reformos darbininkams gali lemti automatišką kasmetį atlyginimo kėlimo panaikinimą ir galimybę išeiti į ankstyvąją pensiją.
Dėl visų šių aspektų protestus pradėję Prancūzijos geležinkeliečiai remiasi 1995 m. patirtimi, kai masiniai jų streikai visiškai paralyžiavo Paryžiaus eismo sistemą ir privertė tuometį ministrą pirmininką atšaukti planuojamas reformas. Vis dėlto, teigiamai streiko baigčiai koją gali pakišti tai, kad net pusė prancūzų tautos šį geležinkeliečių streiką laiko nepagrįstu, na o ir patys streikuojantieji yra dalinai susiskaldę. Prie geležinkeliečių streiko metu jungiasi ir energijos bei aplinkos tvarkymo sektorių dirbantieji.
Padėtis Prancūzijos geležinkeliuose keletą mėnesių keleiviams žada būti išties nedžiuginanti. Streiką remiančio Nacionalinio geležinkelių vežėjo SNCF vadovas Guillaume Pepy nedviprasmiškai pareiškė, kad streikas itin apsunkins didžiulio skaičiaus žmonių kasdienį gyvenimą ir įves visuotinį chaosą net keletui mėnesių. Galimybė jį baigti – valdžiai imtis neatidėliotinų veiksmų ribojant numatytų darbo reformų mastą. Kitu atveju iki liepos mėnesio profsąjungos žada tęsti pirmąją pasipriešinimo bangą, kurios metu net 2 iš 5 darbo dienų kiekvieną savaitę Prancūzijos geležinkeliai paprasčiausiai neveiks.
Parengta pagal „Reuters“ ir dw.com inf.