Darbo ginčuose dažnai ieškinio pagrindas yra darbo užmokestis arba su darbo santykiais susijusios išmokos. Tokia žmogaus godumo prigimtis, kad kalbai einat apie pinigus, nei vienas nelikęs jų mokėti net ir už tinkamai atliktą darbą. Nagrinėjant darbo ginčų bylas dažnai atsiskleidžia įmonės veiklos niuansai kurie, nėra tokie, kaip numato įstatymas.

Neturintys kuo griebtis darbdaviai prabyla apie žmogiškumą ir supratingumą. Prisimenama kad kažkada vairuotojas padarė žalą, ir kaip kažkada įmonė patyrė nuostolius, o negana to, dar ir byla dėl neišmokėto darbo užmokesčio prisikabino… Tačiau kuomet prasideda žalos aiškinimasis, kad yra tolimųjų pervežimų veiklos srities pavojingumo aspektas čia figuruoja, taip pat visos transporto priemonės ir jų priekabos privalo būti apdraustos, galioja frančizė ir kiti transporto sričiai galiojantys veiklos įstatymai – atsiskleidžia visos „kortos“. Pasirodo darbdaviai ne visas įmonės transporto priemones yra apdraudę, todėl žalos atveju yra pačio darbdavio kaltė, o ne darbuotojo, kuriam dažnai siekiama užkrauti atsakomybę.

Tada, darbdaviai dažnu atveju prisimena žmogiškumą, teisingumą ir Konstituciją, bet ne darbuotojo aspektu kuris gyvena tik iš darbo užmokesčio. Dėl darbdavio nesąžiningumo padedant LPS „Sandrauga“ teisininkais, tenka bylinėtis net teisme kad žmogus atgautų savo uždirbtus pinigus.

Labai gaila, kad Lietuvoje vis dar silpnas socialinis dialogas. Darbuotojai nesidera ir nesikalba dėl iškilusių problemų, darbdavys taip pat nepradeda kalbėtis iki ginčui perėjus į darbo ginčų komisijas ar teismines institucijas.

Daugelis įmonių vadovų mano, jog atleidus darbuotoja dėl jo kaltės, neiškyla jokių darbo užmokesčio išmokėjimo pasekmių. Tuo pasinaudodami kartais net ir priverčia darbuotojus nusižengti ko pagrindu galėtų juos atleisti. Tačiau deja, su teisininkais reikia konsultuotis ne tik tada kai prasideda darbo ginčai, bet ir tęsiantis darbo santykiams iki ginčų.

Moralas: kai žmogus atleidžiamas iš darbo visai nesvarbu, kad jis „negeras“, su juo vis tiek reikia atsiskaityti ir sumokėti pinigėlius. Tuomet neteks garsiai šaukti kur žmogiškumas!

Aut: Pėlėdų Šilelis

Apie kelininkus kurie dirba itin prastomis darbo sąlygomis, kalbėta ne kartą. Šiuo metu skundų iš kelių priežiūros darbuotojų ypač daug. Visi vieningai skanduoja kad ši įmonė nepasirūpina savo darbuotojais, administracija grubiai elgiasi, nenori suteikti priklausančių atostogų, ar suteikti kitos, su darbo santykiais susijusios informacijos darbuotojui. Kitaip sakant vergijos sindromas niekur nedingo. Situacija – baisi, nes jokių žmogiškumo pavyzdžių šiuose darbo santykiuose nėra.

Pabendravus su įmonėje dirbančiais žmonėmis, išryškėja šios bendrovės požiūris į žmogaus darbą. Vadovybė be kita ko imasi ir biurokratinių veiksmų apeinant įstatymus. Kaip antai paduodamas darbuotojui pranešimas apie darbo sąlygų pakeitimą, su kuriuo darbuotojas sutinka tai pasirašydamas, tačiau atsakingi asmenys verčią žmogų su pakeistomis darbo sąlygomis nesutikti, ko pasekoje pagal Darbo kodekso 57 str. įmonė turėtų priežastį jį atleisti.

Šioje įmonėje vyrauja praktika, kad norint atsisakyti dirbti viršvalandžius, darbuotojas verčiamas parašyti prašymą. Atrodo kas čia sunkaus, tačiau žinant, jog žmonės dirba keliuose, automagistralėse ir pan., neturi sąlygų darbo metu atsisakyti dirbti viršvalandžių. Žmonės turi gaišti savo laiką ir užsiimti įmonės apsunkintomis biurokratinėmis peripetijomis.

Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus inspektoriai kurie aplankė AB „Kelių priežiūrą“ neplaniniu vizitu 2020 m. lapkričio 9 d. Vizito metu nuvykus į AB „Kelių priežiūra“ darbų vykdymo objektus nustatė, kad kelių asfaltavimo darbų vietoje, kurioje dirbo 10 darbuotojų, kad nėra sudarytos tinkamos sąlygos nusiprausti, pavalgyti taip nerasta ir persirengimo patalpų bei spintelių.

Anot darbuotojų, jie atvyksta į objektus dirbti, ir išvyksta namo jau su aprangomis, kurios po darbo dienos tampa purvinos ir dulkėtos kaip ir patys darbuotojai. Pietų metas praeina kabinoje, valgant atsivežtą, šaltą maistą, nėra net kur rankų nusiplauti. Kartais net ir gyvuliai turi geresnes sąlygas nei šie darbštūs žmonės dirbantys bendrovėje. O apie karštą puodelį arbatos ar kavos šie žmonės gali tik pasvajoti.

Tai jau nebe primas VDI vizitas šioje bendrovėje, ir nebe pirmas rastas pažeidimas.

„LPS „Sandrauga“ stengiasi įvertinti vadovybės savavališkus veiksmus ir pagerinti kelininkų darbo sąlygas“ – sakė Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Juknis. Visa esmė ta, kad purvini ir nuvertinami darbininkai taip pat yra žmonės.

Aut: Pelėdų Šilelis

Kol aiškinamasi kas Vyriausybėje kokioje kėdėje sėdės, to šešėlyje įvyko Trišalės tarybos posėdis, kuriame nagrinėti šiuo metu svarbiausi ir aktualiausi klausimai. Tarp jų ir visiems mirtingiesiems svarbiausios naujienos dėl atlyginimų ir valstybės biudžeto.

Posėdis pradedamas dėl  Europos Parlamento  ir Tarybos direktyvos dėl minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje.

Dėl šios direktyvos išsiskyrė profesinės sąjungos ir darbdavių atstovų nuomonės. Profsąjungos mano, jog ši direktyva yra reikalinga skatinant socialinį dialogą tarp darbdavio ir darbuotojo, nes šiuo metu darbo ginčų bylų procentas kaip niekada aukštas. Procentaliai kas metai daugėja bylų dėl darbo užmokesčio. Pandemijos laikotarpiu statistiką papildė ir darbo ginčai dėl priverstinių prastovų.

Darbdavių atstovų manymu ši direktyva neturi būti taikoma kolektyvines sutartis turinčioms valstybėms, taip pat ji turėtų būti  rekomendacinio pobūdžio.

Galima suprasti kad darbdaviai nenori prisiimti atsakomybės už savo darbuotojus, kurie jiems nešą pelną. Tačiau nori turėti tai, kas jų verslui neš naudą ir padės išsilaikyti. Pagal darbdavius MMA turėtų būti privalomas visiems nežiūrint į kvalifikaciją, ir be galimybės didėti perspektyvoje.

Profesinės sąjungos vieningai sutinka, jog MMA šalyje turi siekti bent 50 procentų vyraujančio vidutinio darbo užmokesčio. Jokių diferencijavimo pagal amžių ar kitų biologinių, socialinių, gyvenamosios vietos kriterijų kalbant apie MMA net negali būti, nes darbo rinkos sistema  nėra analogiška ir net panaši į pavyzdžiu paimtas Skandinavijos šalis. Visų pirmą ten daugumoje darbuotojo ir darbdavio santykių reglamentuoja kolektyvinės sutartys, kas Lietuvoje sudaro mažą procentą.

Apžvelgiant paskutinius užimtumo tarnybos duomenis, laisvų darbo vietų skaičius mažėja. Tai reiškia, kad žmonės nesigūžia kaip reikia dirbti nekvalifikuotą ar mažai apmokamą darbą.

LPS „Sandrauga“ teisininkai taip pat pastebi šią tendenciją, kad ir su prastomis darbo sąlygomis žmonės vis tiek nori išsaugoti savo darbo vietas, nes bijo šiuo metu esančios situacijos kurioje Lietuvos mastu, užregistruotų bedarbių yra apie 24 tūkst.

Aut: Teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Apie koronaviruso pandemijos sukeltus iššūkius verslams kalbama jau ilgai. Negaunamos pajamos, sunkumai pristatant prekes, prekybos ar paslaugų teikimo apribojimai… Valstybės meta didelius finansinius išteklius verslų gyvybės palaikymui, tačiau svarbu atsižvelgti ir į darbuotojų interesus, kuomet darbdaviui ima stigti pinigų.

Paprastai tokiu atveju darbdavys darbuotojams pasiūlo išeiti į prastovą, kad galėtų sutaupyti pinigų. Šiuo atveju darbuotojui svarbu žinoti kokias pareigas turi ir kokias teises darbuotojas įgyja prastovos metu.

Svarbu pastebėti, jog prastova nėra atostogos, o darbuotojo pareigos priklauso nuo to, kiek laiko trunka prastova. Prastovai trunkant mažiau nei vieną dieną, darbuotojas privalo būti darbe ir už tą dieną jam mokamas vidutinis darbo užmokestis. Prastovai tęsiantis ilgiau kaip vieną, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, darbuotojas būti darbe privalo ne daugiau kaip vieną valandą per dieną. Už šią valandą darbuotojui mokamas vidutinis darbo užmokestis, už visą likusį laiką – du trečdaliai vidutinio darbo užmokesčio.

Tačiau aukščiau aprašyta prastovų trukmė pasitaiko ganėtinai retai. Dažniausiai prastovos skelbiamos ilgesniam nei trijų darbo dienų laikotarpiu, todėl žinoti darbuotojo teises ir pareigas tokiu laikotarpiu itin aktualu.

Svarbiausia, jog prastovai trunkant ilgiau nei tris darbo dienas, darbuotojas neprivalo atvykti į darbą. Tačiau, prisimenant jog prastova nėra atostogos, reikia  turėti omenyje, jog gavęs darbdavio skambutį, darbuotojas kitą darbo dieną privalės pasirodyti darbe.

Ko gero, kur kas svarbesnis klausimas į prastovą išleistiems darbuotojams yra atlyginimas. Darbo kodekse nurodyta, jog darbuotojui prastovos metu mokama 40 procentų jo darbo užmokesčio. Tačiau darbdaviai skaito tik jiems naudingas darbo kodekso dalis, todėl dažnu atveju ignoruoja nuostatą, jog tą kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojas buvo prastovoje, darbuotojo atlyginimas negali būti mažesnis nei Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga (607 Eur.) Todėl darbuotojams, išleistiems į prastovą vertinga tiksliai persiskaičiuoti sutartyje nurodytą atlyginimą ir įvertinti ar darbdavys nesukčiauja ir neignoruoja darbo kodekso normų.

Kadangi prastova trumpuoju periodu kainuoja mažiau nei darbuotojo atleidimas, darbdavys dažnai pirmiau renkasi šį variantą. Tačiau, jeigu yra ženklų, jog darbuotojo atliekamų funkcijų nereikės ilgą laiką, darbdaviai ryžtasi atleisti darbuotojus. Dėl šios priežasties darbuotojams svarbu puikiai išmanyti pagrindines darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias atleidimo sąlygas, bei, žinoma, atsiminti kokios kompensacijos jiems priklauso.

Apie atleidimo iš darbo reglamentavimą, darbdavių bandymą gudrauti, darbuotojams priklausančias išmokas ir to išimtis skaitykite antroje dalyje kitą penktadienį.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkas Darius Rušinas

Pagal 2020 m. spalio 14 d. Vyriausybės nutarimą „Dėl 2021 metais taikomo minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio“ nuo 2021 m. sausio 1d. MMA kyla iki 642Eur./mėn, o tai yra 3,93 EUR./val. Pažymėtina, kad MMA gali būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą.

Džiugu matyti tendencingai kylantį minimalų mėnesinį užmokestį, tačiau įsigilinus į skaičius visa palaima dingsta.

Absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje, pagal 2019 metų duomenis siekė 7,7 % (215 tūkst. gyventojų), tai 3,4% mažiau nei 2018 metais. Šią statistiką verčiant pajamomis, žemiau skurdo ribos priskiriami asmenys kurių pajamos yra apie 527 Eur/mėn. keturių asmenų šeimai.

Kriterijai nustatant MMA

Remiantis  Europos Komisijos paruošta direktyva, yra tam tikri elementai, kurie privalomi nustatant šalies MMA:

1) MMA perkamoji galia, įvertinant pragyvenimo išlaidas, taip pat mokesčių lengvatas ir socialines išmokas;

2) bendras algų lygis ir jų pasiskirstymas;

3) darbo užmokesčio augimo tempas;

4) darbo produktyvumo pokyčiai.

Šiuo kriterijus valstybės šalys narės gali papildyti savo nuožiūra.

Kolektyvinių derybų skatinimas

Minimalaus užmokesčio svyravimas prasideda nuo kolektyvinių sutarčių derybų. Šis kelias labai ilgas ir priklauso ne tik nuo darbuotojų bei profsąjungų organizacijų, bet ir nuo darbdavių, kurie ne itin teigiamai atsiliepia dėl didesnio MMA.

Skandinavijos šalyse itin didele reikšmę turi kolektyvinės sutartys ir profsąjungų veikla. Dauguma susitarimų kurie liečia darbdavius ir darbuotojus yra vykdomi tik per kolektyvines sutartis. Čia MMA siekia 80%, tuo tarpu posovietinėse valstybėse nesiekia nei 50% ( Lietuvoje  –  47% ) vidutinio darbo užmokesčio.

Valdžios atstovai teigia, kad lėšų, didinti MMA yra, tačiau verslininkai nenori jais dalintis. Tuo tarpu „strėles atgal permeta“ verslininkai ir sako, kad valstybėje vyrauja labai dideli mokesčiai, dėl to padidinti atlyginimų nėra iš ko, ypač šiuo pandemijos laikotarpiu. Darbdaviai nori gauti iš valstybės kuo daugiau lengvatų, tačiau savo pelnu su darbuotojais dalintis nenori, todėl apie lojalius, produktyvius ir našius darbo santykius Lietuvoje net sudėtinga kalbėti.

„Darbuotojai ant savo pečių turi ne tik didelius mokesčius, ir mažus atlyginimus. Tai žlugdo socialiai atsakingą visuomenę ir darbuotojo norą nešti pelną darbdaviui.“ – sako LPS „“ Sandrauga pirmininkas Kęstutis Juknis.

Kokia užsibrėžta riba šiai problemai išspręsti?

Deramas MMA dydis turėtų būti toks, kad protingai gyvenant, nesunku būtų išgyventi visą mėnesį ir jo gale netektų skaičiuoti centų. Tai turėtų įsiskaičiuoti būtiniausios maisto išlaidos, būstas, mokesčiai, transportas į darbą ir iš darbo, minimalios pramogos, apranga ir bent 25-30 % atlyginimo turėtų likti taupymui.  Tokia MMA krepšelio formuluote naudoja užsienio valstybės kaip Didžioji Britanija, Danija, Prancūzija ir pan., tačiau tai negalioja mūsų valstybei už kurios laisvę kovojo ne tik pavieniai išaukštinti asmenys, bet visa Tauta.

Lietuvos ekonomistai teigia, kad šalyje pragyvenimo lygis gerėja ir skatina nepamiršti taupyti. Skaičiuojant pigiausio maisto krepšelio sumą ir mokesčių išlaidas, tikrai galima įsivaizduoti kad gyvenimas gerėja. Kaip kurie Tv ekranuose eskaluojami ekonomistai ir valdžios atstovai galvoja, kad būtinosios išlaidos, kurios yra tik pigiausias maistas ir “prabangūs” mokesčiai pakankamai užtektini žmogui dorai gyventi. Atrodytų, kol Lietuvoje nieko daugiau nereikia, tik išgyvenimui vartoti antrarūšį maistą ir mokesčiais išlaikyti valstybę ir jos visas struktūras!

Viskas prasideda nuo deramo MMA dydžio. Šis rodiklis ne tik gerina šalies ekonominę galią, mažina nedarbą ir pašalpų mokėjimą, tačiau atsiliepia ir dirbančio žmogaus emocinei bei psichologinei būsenai, turi teigiamą socialinį poveikį, nes sumažina darbo užmokesčio nelygybę. Taip pat  padeda išlaikyti vidaus paslaugą, bei sustiprina paskata dirbti. Labai svarbu, kad žmonės suprastų, kad pati valdžia iš savęs ginčo nekuria.

Aut. Teisininkė Ieva Dambrauskaitė