2019-08-26
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ (toliau – LPS „Sandrauga“), atsižvelgdama į Europos šalių patirtis bei siekdama sustiprinti socialinį dialogą, didelę dalį savo veiklos skyrė kolektyvinių sutarčių (ypač darbdavio lygmeniu) rengimui bei deryboms. Suprantama, kad kolektyvinėse derybose dėl kolektyvinių sutarčių nuostatų taip pat svarstomi ir socialinių bei ekonominių garantijų, tokių kaip mokymosi atostogų, kvalifikacijos kėlimo, švietimo, materialinių pašalpų skyrimo ir kiti klausimai.
Atsižvelgiant į tai, kad profesinės sąjungos siekia geresnių darbuotojų darbo sąlygų, laikydamasi įstatymų nuostatų LPS „Sandrauga, inicijuodama kolektyvines derybas, teikia kolektyvinių sutarčių projektus, juose numatydama dalies lėšų nepanaudotų nuo darbo užmokesčio fondo skyrimą darbuotojų socialinėms bei ekonominėms reikmėms tenkinti, švietimo klausimams užtikrinti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir tais atvejais, kai su tokiomis kolektyvinės sutarties nuostatomis kita šalis – darbdavys – vienareikšmiškai sutinka, siekdamas patenkinti darbuotojų socialinius ir ekonominius poreikius bei suprasdamas visapusiško socialinio dialogo svarbą, kelią tam užkerta valstybinių institucijų, ministerijų formuojama akivaizdžiai klaidinga pozicija aiškinant teisės normas.
LPS „Sandrauga“ gavo nepagrįstą Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministro poziciją, jog valstybės ir savivaldybės įstaigos kolektyvinėse sutartyse negali būti susitarta dėl punktų, numatančių galimybę valstybės ar savivaldybės įstaigai į profesinės sąjungos sąskaitą pervesti tam tikrą, derybų keliu suderintą net ir simbolinę, pinigų sumą, nors ir 1 eurą darbuotojų švietimui, kvalifikacijos kėlimui ir kitoms socialinėms – ekonominėms reikmėms tenkinti. Tokia valdininkų pozicija tariamai grindžiama „Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo“ įstatymo 15 str., kuriame nustatyta, kad „įmonės kolektyvinėse sutartyse negali būti nustatyta papildomų darbo apmokėjimo sąlygų, susijusių su papildomu valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto bei kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų poreikiu“.
Pabrėžtina, jog tokioje pozicijoje tyčia supainiojamos sąvokos „nepanaudotos ir sutaupytos darbo užmokesčio lėšos“ bei „papildomas finansavimas“. Akivaizdu, jog profesinės sąjungos nepretenduoja į papildomas lėšas, kurios skiriamos projektams, eksperimentams ir t.t. Profesinei sąjungai derybų keliu aptartos lėšos neturi nieko bendro su papildomomis lėšomis ir papildomu finansavimu.
LPS „Sandrauga“ įsitikinusi, kad tais atvejais, kai slaptai sudaromos kliūtys, klaidingai formuojama nuomonė ar kitaip trukdoma darbdaviui prisiimti finansinius įsipareigojimus dėl darbuotojų socialinių ir ekonominių reikmių tenkinimo, net ir tada, kai yra nepanaudotų darbo užmokesčio fondo lėšų ir darbdavys ir profesinė sąjunga tam pritaria, dar kartą demonstruoja valdininkų „godumą“ ir liguistą valdžios požymį viską kontroliuoti iki menkiausių smulkmenų.
Išsivaduoti iš praeities stereotipų gali padėti tik švietimas, bendradarbiavimas bei artimiausių valstybių taikoma geroji praktika. Ar galima tikėtis iš valstybės tarnautojo pažangumo, socialinio dialogo svarbos supratimo, Europos valstybių gerosios praktikos taikymo, kai jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai reikalauja vienintelio kriterijaus – būti lojaliam bei įtikti savo viršininkui?
Tik keičiant politinį požiūrį arba taikant profesinėms sąjungoms „šoko terapiją“ galime tikėtis ateities pasikeitimų.
Informacija paruošė Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“