Nors tokie karščiai, kad atrodytų saulė ridinėjasi žeme, vasaros džiaugsmus giedroje Lietuvos temdo nauja nacionalinio lygio problema – pabėgėlių krizė. Įsismarkavus nesutarimams su mūsų kaimyne Baltarusija – jos siena kaip niekados tapo pralaidi ir iš visų kampų pradėjo plūsti nelegalūs migrantai.
Lietuvos žiniasklaida kaip kokia statistikos agentūra, su sociopatams būdingu entuziazmu skleidusi pandemijos statistiką kiek užsikrėtė, kiek mirė ir kiek dar laukia mirties, dabar pradėjo skaičiuoti nelegalių pabėgėlių srautą, kaip ūkininkas Bronius išsiritusius viščiukus.
Nesivelsime į aiškinimus ir kaltinimus kas padėjo tuos kiaušinius iš kurių dabar randasi visos šalies nelaimės, ir taip pakanka vyriausybės nesugebėjimo valdyti jau susidariusios krizės. Juk trumparegiškas požiūris, taip sugadino santykius su artimu kaimynu, kad to padarinius jausime dar ilgai.
Nesakome, kad nereikia informuoti visuomenės, bet kai visuomenė, įaudrinama iki tokio laipsnio, kad vienišos moterys bijo miegoti palikusios pravertą langą, kad neateitų koks pabėgėlis ir nepasiprašytų prieglobsčio – darosi nebejuokinga.
Nors iškart ramiau pasidaro sužinojus, jog jau posėdžiauja visos įmanomos komisijos, tarybos ir komitetai. Jau sklando gandai, kad nuo Baltarusijos atsiribosime tvora, tai gal pačius sulaikytus migrantus reikėtų įdarbinti tvoros statybose, vis šiokia tokia nauda būtų.
Juk tokio lygio nusišnekėjimais svaidosi ir kai kurie Lietuvos darbdaviai, jau kuriantys planus, kaip į darbo rinką įtraukti naujus atvykėlius. Jų nuomone Lietuvoje esančiais bedarbiais turi rūpintis visi kiti, tik ne jie. Kas sukūrė tokias vergiškas darbo sąlygas, kas sukūrė vergišką darbo kodeksą ir palaimino jį, prisiminti nebenori. Darbdavių atstovams atrodo, kad būtų klaida atvykėlius tik izoliuoti ir neleisti integruotis. Jiems kaip visuomet, darbo rinka kaista nuo darbuotojų trūkumo. Bet be politinio prieglobsčio nieko nepadarysi. Ar tik už tokių gražių norų nesislepia noras nelegalių migrantų pagalba sau patogiai persitvarkyti darbo rinką, sumažint darbo vietų kainą ir konkurencingumą.
LPS „Sandrauga“ pirmininko Kęstučio Juknio teigimu – „pirmuosius hibridinio karo smūgius, savo kailiu pajus Lietuvos dirbantieji – vieni kaip mokesčių mokėtojai sumokės už visą invaziją, o kiti džiaugsis naujais kaimynas, integracijos džiaugsmais ir kultūros įvairove. Jokia tvora nepadės, jei betvarkė plečiasi iš vidaus į išorę. Kai vyriausybė neseka jau žinomais pavyzdžiais, nesugeba strateguoti, o kylančiai krizei ieško atpirkimo ožių, o ne sprendimų.“