Lietuvos Respublikos Prezidentas, Jo Ekscelencija Gitanas Nausėda savo viešuose pasisakymuose dažnai pabrėžia kaip vertina socialinį dialogą, tam pritaria ir Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“. Kaip dirbančiųjų atstovai, žinome, kad vienas iš būdų vystyti socialinį dialogą yra kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys. Tačiau matome ryškėjančią tendenciją, kad Vyriausybės atstovai labai nenoriai inicijuoja socialinio dialogo vystymą su kitais Trišalės Tarybos socialiniais partneriais t. y. profsąjungom ir darbdavių atstovais.
Kolektyvinė sutartys tai susitarimas siekiant pagerinti dirbančiųjų darbo sąlygas. Šiose sutartyse įtvirtintos bendru sutarimu, darbdavio ir profsąjungų suderintos papildomos darbo sąlygos, kurių privalo laikytis sutartį pasirašiusios šalys. Kolektyvinės sutartys skirstomos pagal veikimo sritis – nacionalinė (valstybės lygiu), šakos (gamybos, paslaugų, profesinių), teritoriniu (savivaldybių, apskrities) ar darbdavio lygmens (įmonės, įstaigos, organizacijos). Šiuo metu Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ dalyvauja 2022 metų Nacionalinės kolektyvinės sutarties derybose, Sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties ir Švietimo sistemos kolektyvinėse derybose.
Švietimo šakos kolektyvinė sutartis pagal pirmąjį planą turėjo būti paruošta jau rugpjūčio mėnesiui, prieš naujus mokslo metus. Tačiau susidaro įspūdis, jog LR švietimo Ministerija patys lyg studentai pasilieka visas užduotis atlikti paskutinę naktį. Derybų metu vietoj to, kad aiškinantis šakos kolektyvinės sutarties normas ir derėtis iki tol kol bus priimtas vieningas sprendimas, kilus nuomonių priešpriešoms, kolektyvinės sutarties punktai atidedami spręsti vėliau. Posėdžiai dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo yra lyg klasės draugų susitikimas, kuriame tikslas tik atsižymėti lankomumą, o ne prieiti prie kolektyvinės sutarties nuostatų gerinančių dirbančiųjų sąlygas.
Vienas žingsnis pirmyn – du atgal. Taip galima apibūdinti Sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties derybas. Kai kuriems derybų dalyviams nenutrūkstamas procesas padeda jaustis svarbiais, tad kartais atrodo, kad jiems svarbiau pats derybų procesas nei rezultatas. Dėl šių didybės manijos apsėstų asmenų, stringa derybos ir prastėja kolektyvinės sutarties kokybė.
Pažvelgus į ekonomiškai stiprias šalis, galime matyti kolektyvinė sutarties skatinimo bei vystymo svarbą. Danijoje darbo rinkos modelis ir yra grindžiamas abipuse pagarba tarp besiderančiųjų pusių – darbdavių bei darbuotojų. Kolektyvinės sutartys yra pripažintos kaip stiprus dirbančiųjų sąlygų gerinimo garantas. Jei darbovietėje nėra kolektyvinės sutarties, tai reiškia, kad nėra jokių taisyklių, reglamentuojančių bendrąsias ir papildomas darbo sąlygas, dirbančiųjų finansinės bei socialinės gerovės skatinimą. Danijoje darbingo amžiaus asmenų kurie yra profesinių sąjungų nariai skaičius yra bene didžiausias pasaulyje, jis sudaro apie 80 % dirbančiųjų.
LPS „Sandrauga“ pirmininko teigimu, Lietuvoje yra labai mažai darbdavio lygmens kolektyvinių sutarčių privačiame sektoriuje. Tikimės, kad rudenį profesinėms sąjungoms bus suteikta daugiau teisių ir galių, kad kolektyvinis atstovavimas būtų panašus į klestinčių Europos valstybių.
LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė