„Superherojai be apsaugos“: Kai pareigūnas vertas mažiau, nei biuro kėdė su masažo funkcija 2025-07-09
Lietuvoje vis dar gyvuoja viena keisčiausių profesijų – būti policininku. Tai – tarsi būti superherojumi, tik be apsiausto, be papildomo gyvenimo draudimo, be viršvalandžių apmokėjimo ir, žinoma, be oraus atlygio. Tokia profesija, kur reikalaujama 110 %, bet atiduodama – 60 %… jei pasiseks.
Šią savaitę Kauno apskrities policijos naujai išrinktas vadovas Mindaugas Akelaitis susitiko su policijoje veikiančių profesinių sąjungų atstovais. Mindaugas Akelaitis buvo policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas, 2017 m Mykolo Romerio universitete įgijęs teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir turintis didelę vadovavimo patirtį pareigūnas. Diskusija tarp naujojo komisaro, jo komandos tikslų ir profesinių sąjungų atstovų kalbėta ne tik apie europines vertybes, žmogaus orumą, netgi paminint frazes kaip pagarba ir žmogiškas jautrumas visiškai asocialiems žmonėms. Tolerancija, pagarba ir jautrumas žmogui skamba beveik kaip Švedijos policijos pareigūnų kasdienybė. Tačiau vos tik profsąjungos „Sandrauga“ pirmininkas palietė tikrąją kasdienybės žaizdą – suminę darbo laiko apskaitą ir viršvalandžių apmokėjimo „fenomeną“ – greta esančiame kabinete nutilo net kavos aparatas.
Viršvalandžiai – naujoji norma?
Pagal 2023 m. Lietuvos policijos departamento ataskaitą, daugiau nei 40 % pareigūnų viršijo normalią darbo trukmę. Kai kuriais atvejais, ypač tyrėjų grandyje, pareigūnai per mėnesį dirbo iki 280 valandų. Tai beveik 70 val. per savaitę – lyg turėtum 1,75 etato, bet apmokama tik už vieną… arba mažiau.
Nuo 2019 m. nuosekliai mažėja darbo užmokesčio indeksavimas pareigūnams – kai infliacija per trejus metus viršijo 30 %, daugelio žemesnės grandies pareigūnų atlyginimas per šį laikotarpį pakilo vos apie 10–12 %. Prie šios matematikos net Skvernelio valandos sargybiniai linguotų galvomis.
Darbas – gyvybei, šeimai ir sveikatai kainuojantis „pašaukimas“
Nepriklausomų tyrimų duomenimis, apie 60 % policijos pareigūnų patiria perdegimo simptomus, o kas trečias galvoja apie išėjimą iš tarnybos. Kodėl? Nes kai valstybė reikalauja būti „visada pasiruošus“, bet nesuteikia nei poilsio, nei adekvataus atlygio, lojalumas tirpsta kaip senių vasara.
Lietuvos profesinė sąjunga , Sandrauga“ ne kartą nurodė, kad „suminė darbo laiko apskaita“, kuri esą skirta nepertraukiamumui, lankstumui, realybėje tapo teisėtu būdu neapmokėti viršvalandžių, tiesiog oficialiai apvogiant pareigūnus. Šią sistemą pradėjo taikyti 2017 tuometinis generalinis komisaras, kuris už pareigūnų uždirbtus ir nusavintus milijonus nupirko naujas mašinas policijai. Tuometinė prezidentė ,,gyrė‘‘ tokį vadovo ,,apsukrumą“. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Tai tas pats, kas restoranui sakyti: „mes užsisakėm dešrainį, bet sumokėsim už bulvytę, nes mums taip patogiau apskaityti“.
O Europoje – kitaip
Palyginimui: Vokietijos žemiausios grandies policininkas uždirba apie 2500–2800 eurų „ į rankas“, turi griežtai reguliuojamas darbo valandas ir automatinį kompensavimą už viršvalandžius. Olandijoje pareigūnai po naktinių pamainų privalomai ilsisi bent 48 valandas. Lietuvoje gi vis dar normalu, kai pareigūnas ryte baigęs budėjimą vakare jau kviečiamas „padėti kolegoms“ be jokių papildomų garantijų.
Darbo kodeksas Lietuvoje numato, kad viršvalandinis darbas turi būti apmokamas ne mažiau kaip 1,5 karto daugiau nei įprastas. Tačiau vidaus tarnybos sistemoje viršvalandžių skaičiavimas dažnai slepiasi po „suminės apskaitos“ skraiste, leidžiančia de facto jų nemokėti ir per ataskaitinį laikotarpį ,,ištirpdyti“ viršvalandžius,suteikiant papildomas poilsio dienas.
Profsąjungos – paskutinė gynybos linija
Profsąjungos, žinoma, nenuleidžia rankų. Jos bando priminti: „Žiūrėkit, čia gi žmonės! Jie turi šeimas, sveikatą ir limitą ištvermei!“ Bet ar kas girdi? Ar mūsų seimas, valdininkų ausys, vidaus reikalų ministerija, policijos departamentas praleidžia tik tai, kas įrašyta per PowerPoint prezentacijas?
Kol ministerijų koridoriuose skamba lozungai apie „orų valstybės tarnybos atstovavimą“, realybėje – policijos pareigūnas Lietuvoje yra tarsi senas tarnybinis automobilis: kol dar važiuoja – naudokim, kai sustos – pakeisim nauju. Tik čia „nauju“ būti jau niekas nebenori. Ir tai greitai pajus visuomenė.
Kitas posėdis, kaip vadovas užsiminė įvyks susikaupus problemoms. LPS ,,Sandrauga“ per ilgą laikotarpį matė įvairiausių komisarų vertų ir pagarbos ir juodžiausios kritikos. Kaip taisyklė pradžioje visiems rūpėdavo eiliniai pareigūnai ir tinkamas šūkio : ginti, saugoti, padėti įgyvendinimas. Laikas kaip visada lieka negailestingas teisėjas visiems.
Parengė Rūta Gelžinė