2025 m. Estijos vyriausybė vienašališkai nutraukė kolektyvines sutartis viešajame sektoriuje. Derybos – sustabdytos. Gaisrininkai, slaugos paslaugų darbuotojai, valstybinių įstaigų specialistai neteko kolektyvinės apsaugos. Oficialus paaiškinimas? „Tai XIX a. reliktas.“
Estijos profsąjungos kreipėsi į visuomenę, ES institucijas, kalbėjo apie ES teisės pažeidimus. Bet politinė valia – jau buvo pasikeitusi. Protestai silpni – todėl ignoruoti. Rezultatas? Estijos profesinis judėjimas ištiko paralyžius. Laukia ilga reabilitacija jei ji iš vis įmanoma.
Tokia politika griauna ne tik socialinį dialogą – ji smogia visai demokratijos struktūrai. Kai darbuotojų atstovai tampa „nepatogūs“, juos tiesiog apeina. Tokia praktika plinta greičiau nei mes manome.
O ką darome mes ?
Lietuvoje tuometinei ,,skvernelio“ vyriausybei, procese dalyvaujant visiems įžymiems buvusiems profsąjungiečiams nuo 2017 metų pavyko ,,DK aferai“ neteisėtai suskirstyti profsąjungas į ,,lygmenius‘‘,, šakas‘‘, „teritorines“ „teisėtas“, „atstovaujamas“, ,,ne atstovaujamas“, kas tokio lygio, kas anokio lygio, kas „dalyvauja realiai“, kas ,,regioninis“, kas tarptautinis, o kas „tik šiaip entuziastas ir visuomenininkas. Po šių draskymų Lietuvoje , suformuoti bendrą profsąjungų kryptį buvo tas pat, kaip bandyti suorganizuoti bendrą vestuvių vakarienę tarp vegano, keto-dietininko, ir žmogaus, kuris valgo tik bulves. Visi deklaruoja ,,gerus tikslus“, bet meniu nesutampa.
Manau, kad nedaugelis profsąjungų pirmininkų įsisamonino, kad dabartinėse Nacionalinės sutarties derybose darbdavių +vyriausybės keliami reikalavimai yra Estijos vyriausybės scenarijaus dalis. Sunku net skaityti, kai vienos nekilnojamo turto nuomos verslu užsiimančios profsąjungos veikėjas, net viešai pasiūlė neviešinti derybose siūlymų, Trišalių derybų pozicijų, tarsi nariai būtų „trukdis“, o ne tikslas. Tai kelias ne į stiprų judėjimą, o į susiskaldymą.
Europos profsąjungos jau seniai suprato: tik vienybė, skaidrumas ir strateginis veiksmas gali keisti darbo politiką nacionaliniu mastu.
Lietuvos profsąjungų vadovai būtinai turi pasimokyti iš Estijos darbdavių ir vyriausybės triuškinančio smūgio profsąjungoms, nes:
Kolektyvinės teisės nėra duotybė – jos gali būti atimtos per vieną kadenciją.
Be stipraus tarpusavio pasitikėjimo tarp profsąjungų – valstybės lygmens pokyčiai neįmanomi.
Derybų skaidrumas – ne prabanga, o būtinybė norint išsaugoti pasitikėjimą ir mobilizuoti narius.
Laikas baigti tarpusavio konkurenciją. Laikas kelti pagrindinį klausimą: „Ką galime padaryti kartu, ko nepadarysime atskirai?“
Tik vieninga, skaidri ir strategiškai veikianti profsąjungų bendruomenė gali užkirsti kelią Estijos scenarijui Lietuvoje.
Kęstutis Juknis