Pastaraisiais mėnesiais tarifų normos ir jų poveikis Europos ekonomikai smarkiai svyravo, todėl „Euronews Business“ ( žiniasklaidos vertikalė orientuota į ekonomines, finansines ir verslo naujienas su Europos perspektyvas
) nagrinėja, kaip tai gali paveikti užimtumą visame žemyne. Daug dėmesio skirta tam, kaip JAV importo tarifai gali paveikti Europos pramonę ir korporacijų gigantus, nes kadaise tvirtos transatlantinės prekybos santykiai susiduria su vienu didžiausių šiuolaikinės eros iššūkių.
Viena sritis, kuri buvo daugiausia ignoruojama – darbuotojų likimas – taip pat gali nukentėti, nes ES ekonominio stabilumo svyravimai lemia darbo vietų skaičiaus mažėjimą ir užimtumo stabilumo silpnėjimą. Vienas darbo rinkos sveikatos rodiklis yra laisvų darbo vietų skaičiaus augimo tempas, kuris rodo, kaip stabiliai jaučiasi įmonės.
Kai yra daug laisvų darbo vietų, tai paprastai reiškia, kad įmonės yra užtikrintos ir pasirengusios įdarbinti daugiau žmonių. Kai laisvų darbo vietų skaičius pradeda mažėti, tai paprastai reiškia, kad įmonės tampa atsargios. Jei laisvų darbo vietų skaičius didėja, o nedarbas yra mažas, darbuotojai turi daugiau pasirinkimo galimybių ir derybinės galios, nes paklausa yra didesnė už pasiūlą. Tačiau kai laisvų darbo vietų skaičius mažėja, tai dažnai yra pirmasis ženklas, kad darbo rinka lėtėja. Darbdaviai paprastai sustabdo įdarbinimą gerokai prieš pradėdami atleisti darbuotojus, todėl laisvų darbo vietų skaičius yra labai svarbus ankstyvasis rodiklis, leidžiantis numatyti ateities tendencijas. Šiuo metu duomenys rodo, kad ateityje gali kilti rizika. Laisvų darbo vietų skaičius euro zonoje šiek tiek sumažėjo ir siekė 2,4 %. Tai yra mažiau nei 2,5 % 2024 m. paskutinį ketvirtį. Žvelgiant į metinius pokyčius, sumažėjimas yra dar didesnis, nes 2024 m. pirmąjį ketvirtį rodiklis buvo 2,9 %.
COVID-19 pandemija turėjo didžiausią poveikį laisvų darbo vietų skaičiui, daug didesnį nei 2008–2009 m. ekonomikos krizė. Nors 2021 ir 2022 m. rinka šiek tiek atsigavo, dabar laisvų darbo vietų skaičius vėl mažėja. Laisvų darbo vietų skaičius labiausiai sumažėjo Vokietijoje, Graikijoje, Austrijoje ir Švedijoje, o tai rodo, kad darbdaviai, nors ir nežymiai, bet vis labiau nenori samdyti daugiau žmonių.
Darbuotojams mažėjantis laisvų darbo vietų skaičius dažnai reiškia mažiau galimybių keisti darbą, mažiau galimybių derėtis dėl didesnio darbo užmokesčio ir ilgesnį laukimo laiką, kol jie vėl galės įsilieti į darbo rinką, jei bus atleisti. Jei 2025 m. pradžioje pastebėtas mažėjimas tęsis, iki metų pabaigos darbuotojai gali atsidurti daug sudėtingesnėje derybinėje padėtyje.
Kitas svarbus rodiklis yra darbo valandų sumažėjimas arba rodikliai, rodančios, kad darbdaviai mažina pamainas, o tai dažnai daroma prieš atleidžiant darbuotojus ar įvedant įdarbinimo moratoriumą. Viršvalandžiai taip pat mažėja, kai darbdaviai mažina pamainas reaguodami į mažėjančią paklausą ar žaliavų trūkumą.
2024 m. ES 20–64 metų amžiaus žmonės dirbo vidutiniškai 36 valandas per savaitę, įskaitant visą ir ne visą darbo dieną. Šis skaičius reiškia valandas, kurias žmonės dirbo ilgiausia, buvo Graikija (39,8 valandos), Bulgarija (39 valandos), Lenkija (38,9 valandos) ir Rumunija (38,8 valandos). Priešingai, Europos Sąjungos šalyse trumpiausią darbo savaitę turėjo Nyderlandai – 32,1 valandos, po jų sekė Austrija, Vokietija ir Danija (visos – 33,9 valandos). Norvegija, Suomija ir Vokietija yra tarp tų šalių, kuriose darbuotojai per savaitę dirba daug mažiau nei darbuotojai kitose žemyno dalyse. Dažnai tai reiškia mažesnį darbo užmokestį ir mažiau socialinių garantijų, ypač valandiniams darbuotojams. Jei darbo valandos toliau mažės, tai labiausiai pajus mažas ir vidutines pajamas gaunantys namų ūkiai, kurie jau dabar kenčia dėl padidėjusių pragyvenimo išlaidų.
Darbuotojų teisės
Europos institucinės darbuotojų apsaugos priemonės silpnėja, o tai kelia susirūpinimą, atsižvelgiant į ekonominius sukrėtimus, kuriuos ateityje galėtų sukelti muitai. 2024 m. darbo teisių indeksas, pagrįstas darbo apsaugos vertinimu visame pasaulyje, nurodo teisės aktų spragas. Jis vertina tokius aspektus kaip asociacijų laisvė, užimtumo saugumas ir šeimos pareigos pagal 0–100 balų sistemą.
Šios spragos reiškia, kad net stabiliu ekonominiu laikotarpiu didelės darbuotojų grupės lieka mažiau apsaugotos nuo staigaus darbo praradimo ar blogėjančių darbo sąlygų. Tuo tarpu ITUC pasaulinis teisių indeksas 2025 m. rodo, kaip šios teisinės silpnosios vietos atsispindi realybėje, ir kasmet stebi darbo teisių pažeidimus, pvz., streikų apribojimus, profesinių sąjungų steigimą, teisę kreiptis į teismą ir apsaugą.
Remiantis ITUC indeksu, „beveik trys ketvirtadaliai Europos šalių pažeidė teisę streikuoti, o beveik trečdalis jų areštavo arba sulaikė darbuotojus. Daugiau nei pusei buvo atimta arba apribota teisė kreiptis į teismą – tai yra staigus padidėjimas, palyginti su 32 % 2024 m.“
Ką tai reiškia?
Ekonomikos signalai apie sulėtėjusią darbo rinką – mažėjantį laisvų darbo vietų skaičių, trumpėjančias darbo valandas ir didėjantį nepakankamą užimtumą – rodo, kad darbuotojai gali turėti mažiau galimybių apsiginti, kai jų darbo vietos ir pajamos patiria sunkumų.
Kitaip tariant, tarifai ir kiti prekybos sukrėtimai 2025 m. gali būti daug sunkesni ne tik dėl to, kad ekonomika lėtėja, bet ir dėl to, kad tuo pačiu metu silpnėja institucinės apsaugos priemonės, kurios anksčiau padėdavo darbuotojams įveikti nuosmukius.
Kęstutis Juknis pastebi, kad : – visems žinoma, kad bendras ES importas apmokestintas 15% ir Lietuvos banko vertinimu tai sumažins ekonomikos augimą nuo 0,36 iki 0,82 procentinio punkto. Tiesioginis poveikis būtų elektronikos, puslaidininkių, farmacijos, energetikos prekėms. Kitaip tariant su sunkumais turėtų susidurti cheminių, plastiko, telekomunikacijų komponentų eksportuotojai kas savaime palies ir logistikos bei gamybos grandines.
Mažinant darbo vietų skaičių ir pajamas iš mirties taško ypatingai svarbus darbuotojų atstovavimas. Faktas, kad darbuotojų atstovavimo galios per paskutiniuosius metus nepadidėjo nei per plauką ir pagal dabar sklindančią retoriką artimiausiu laiku nepadidės. Kai kurių profsąjungiečių ,,lojalistų“ nuolankumas, viltys , kad socialdemokratai yra profsąjungų draugai yra tas pats , kas stovėti prie užrakintos parduotuvės ir tikėtis, kad kas nors iš vidaus atneš duonos. Tai, žinome visi ir tik artimiausio laiko klausimas kada tikrosios profsąjungos imsis svarstyti atskiro profsąjungų politinio sparno idėjos, atskiros politinės jėgos ieškojimo ir veikimo. Gal jau laikas budintis ?
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė