Yra kovų, kurioms nepakanka nei dienų, nei savaičių — tik plieno tvirtumo kantrybės ir tikėjimo, kad tiesa vis dar turi balsą, net jei biurokratiniai koridoriai ją bando užčiaupti durimis.
Mūsų narės, anglų kalbos mokytojos Ritos Nekrošytės istorija — būtent tokia.
2023 m. Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijoje (direktorė R. Mikalauskienė) prasidėjo procesas, kuris, mūsų vertinimu, labiau priminė ne darbo ginčą,
o gerai surežisuotą bandymą pašalinti nepatogią mokytoją iš kelio.
Įsakymai dėl nušalinimo, bandymai atleisti, atleidimas iš darbo, kreipimaisi į policiją, administraciniai tyrimai, o dar ir žiniasklaidos publikacijos, pasirodžiusios dar neįsiteisėjus teismo sprendimui — viskas, kas paprastai telpa į prastą televizijos serialą, staiga atsidūrė realiame mokytojos gyvenime.
Darbo ginčų komisija, paaiškinta,kad jie: „nieko negali, nes tai ne apeliacinė instancija ir už sprendimus jie neatsako“.
Kauno apylinkės teismas, mūsų nuomone, pernelyg paviršutiniškai, į ,,vienus vartus“ vertino išpūstas aplinkybes.
O dalis žiniasklaidos, paskubėjusi paskelbti verdiktą dar jam neįsiteisėjus, priminė ne objektyvų informavimą, o nusikalstamą bendradarbiavimą.
Bet tiesa, kaip sakoma, turi ilgas kojas — net jeigu bėga lėčiau, nei institucijos rašo raštus.
2025 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismas galutinai pripažino:
Ritos Nekrošytės atleidimas buvo neteisėtas.
Priteista 12 000 eurų už priverstinės pravaikštos laikotarpį.
Priteista neturtinė žala. Sprendimas įsiteisėjo tą pačią dieną.
Atrodė — teisingumas egzistuoja. Deja, jis, panašu, vaikšto ne viešojo sektoriaus koridoriais, nes ten per siaura ir per tamsu.
Mūsų vertinimu, šioje istorijoje prieš vieną mokytoją išsirikiavo visa institucijų siena:
nuo gimnazijos direktorės ir pavaldžios administracijos iki aukštesnių švietimo struktūrų.
Nieko nebestebina, kad Kauno miesto savivaldybės atstovai sugebėjo paaiškinti, kad mokykla „turi teisę samdyti advokatus“ net ir tais atvejais, kai ginasi nuo savo pačios sprendimų pasekmių.
Pagal tokią logiką išeitų, kad švietimo įstaigos gali neribotai investuoti mokesčių mokėtojų pinigus į konsultantus ir teisininkus — svarbiausia, kad tik nereikėtų pripažinti savo klaidų.
Paradoksas, kurį sunku nepastebėti:
atlyginimui mokytojai pinigų rasti sunku, bet advokatams — stebuklingai atsiranda visada.
Gimnazija geruoju mokėti priteistos sumos nesutiko.
Perdavus bylą antstolei Raimondai Pauzienei, pasigirdo istorijos apie „tuščią įstaigos piniginę“ ir prašymai išdėstyti mokėjimą per penkerius mėnesius.
Tuo pat metu, kaip sutapimas, antstolė Raimonda Pauzienė dėl nežinomų priežasčių „laikinai Teismo sprendimo vykdymą sustabdė“, nors 2025-11-14 piniginės lėšos buvo areštuotos, saugomos depozitinėje sąskaitoje ir sprendimas turėjo būti priverstinai įvykdytas.
Mūsų vertinimu, tai labai iliustratyvu, kaip greitai gali veikti „derinimo“, ,,telefoninės teisės“ mechanizmai, kai jų labai reikia.
Tuo tarpu ministrai, švietimo strategai ir įvairūs ekspertai toliau oriai kalba apie „mokytojo prestižą“ ir „profesijos patrauklumą“.
Realybė, deja, dažnai skamba kitaip, nes ši propaganda tai įprastos cinizmo pratybos.
Ši istorija rodo vieną paprastą faktą:
Žmogus gali laimėti prieš sistemą. Ir kartais tam užtenka vieno ryžtingo žmogaus — net tada, kai prieš jį stovi institucijų klanas.
Ir nors kelias ilgas, o biurokratiniai vingiai kartais primena labirintą be išeities, ši byla įrodė:
teisingumas vis dar pasiekiamas — lėtas, brangus, bet realus.
Ir mes tikime, kad ši pergalė taps ne tik precedentu, bet ir maža kibirkštimi, kuri primins:
kai institucijos, pareigūnai, valstybės tarnautojai pamiršta, kam jie tarnauja žmonės kol kas dar gali apie tai Jiems priminti.
Pirmininkas
Kęstutis Juknis