Lankstumo ir užimtumo garantijų (flexicurity) modelis grindžiamas trimis elementais: lanksčia darbo rinka, aktyvia darbo rinkos politika ir stipria socialine apsauga (ypač nedarbo išmokomis). Šis „auksinis trikampis“ ypač būdingas Danijai, kur darbuotojus lengva atleisti, bet jie turi stiprias užimtumo ir socialines garantijas, kurias palaiko profesinės sąjungos ir kolektyvinės sutartys.
ES oficialiai remia flexicurity ir siekia „socialinės Europos“, tačiau praktikoje laisvo judėjimo ir rinkos integracijos politika gali silpninti Danijos modelio saugumo dalį. ES teisė (pvz., komandiruojamų darbuotojų taisyklės, Laval byla, Roma I reglamentas) leidžia įmonėms mažinti darbo sąnaudas, o tai silpnina kolektyvinių sutarčių sistemą,
bei dirbančiųjų atstovavimą.
Papildomų iššūkių kelia ES minimalaus darbo užmokesčio direktyva. Nors ji skatina kolektyvines derybas, Danijoje baiminamasi, kad ilgainiui ji gali paskatinti valstybės įsikišimą ir sukurti dvigubą atlyginimų sistemą. Tai ,žinoma, silpnins profesines sąjungas ir leis didinti „pašaliečių“ skaičių darbo rinkoje.
Iš esmės kyla klausimas, ar vieninga socialinė Europos sąjungos brukama sistema gali derėti su nacionaliniais modeliais, tokiais kaip Danijoje.
LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis pažymi, kad dabar – ES šūkis: „Darykim visiems gerai“ atitolęs nuo realijų. Kaip taisyklė, kai daroma visiems vienodai, dažnai gaunasi, kad kažkam pasidaro blogiau.
Danijos modelis veikia todėl, kad jis yr sukurtas danams – jų pasitikėjimui, jų profesinėms sąjungoms, jų verslo kultūrai. Kai Briuselis bando padaryti vieną socialinį kostiumą visai Europai, problema ta, kad ne visi esame vienodo sudėjimo. Vieniems tas kostiumas bus per ankštas, kitiems – per laisvas.
Didžiausia rizika – kad po gražiais žodžiais apie „socialinę Europą“ realybėje liks daugiau rinkos ir mažiau socialumo. Pažiūrėkite šiandien, kokius absurdiškus dienpinigius siūlo net metų neišdirbusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė ? Atrodo, kad tai ne socialinės apsaugos ir darbo ministrė, bet darbdavių deleguota atstovė, besirūpinanti ne socialiniais, o verslo interesais. O trišalėje taryboje sėdintys profsąjungiečiai, kurie arba nesigaudo klausimo kenksmingumu, arba tyliai pritaria dar didesniam dirbančiųjų išnaudojimui. Atrodytų, kad į tuos neapmokamus posėdžius susirenka žmonės, kad galėtų paklausyti na ir jeigu labai, labai neaišku – pasisakyti. Kas toliau bus kokios pasekmės Lietuvos dirbantiesiems- paliekama ateičiai.. O tada, esant tokiqai situacijai paprastas žmogus – lieka vienas prieš rinką – be stiprios profsąjungos, be realios apsaugos, tik su teorine „laisve rinktis“, kurios dažnai neturi.
Lietuvai čia pamoka labai aiški: jei patys nesusitarsime dėl stiprios socialinės apsaugos ir darbuotojų atstovavimo, niekas iš išorės mums to nesukurs. Europa gali duoti tik rėmus, bet turinį turime susikurti patys – kitaip būsime (o gal jau ir esame) tik pigesnė darbo jėga bendroje rinkoje. Keista, bet mano manymu, šia kryptimi liberalieji politikai ir stumia Lietuvos dirbančiuosius.
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė