Penktadienį ir šeštadienį visoje Vokietija viešasis transportas beveik sustos – apie 100 tūkst. darbuotojų, atstovaujamų profesinės sąjungos Verdi, paskelbė 48 valandų streiką dėl įstrigusių derybų dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų.
Streikas palies autobusų, tramvajų ir metro sistemas visose 16 federalinių žemių, o įprastas eismas turėtų atsinaujinti tik sekmadienį. Tolimojo susisiekimo traukiniai, kuriuos valdo Deutsche Bahn, daugiausia važiuos, tačiau miestų transportas patirs didelius sutrikimus.
Profesinės sąjungos vadovybės atstovė Christine Behle pabrėžė, kad derybų pažanga „daugiau nei nuvilianti“, o darbuotojų perdegimas tampa sistemine problema.
Trumpai tariant, situacija klasikinė: darbdaviai ilgai „negirdi“ darbuotojų, o paskui stebisi, kodėl staiga nutyla autobusai. Tai primena vairuotoją, kuris ignoruoja degalų lemputę, bet labai nustemba, kai automobilis sustoja viduryje greitkelio. Turėtume suprasti, kad kas jau kas, o vokiečiai garsėja tvarka ir įstatymų laikymusi. Tačiau godumas ir plėšrus pelno siekimas bet kokiomis priemonėmis būdingas ne tik vienai šaliai. Kalbėjimasis su darbuotojais, socialinis dialogas – pigesnis už streikus, tačiau, kaip rodo praktika, jo vis dar vengiama „iš prigimties“ tol, kol netrenkia profsąjungų žaibas.
Ir tuomet paaiškėja paprasta, bet kažkodėl nuolat pamirštama tiesa: viešasis transportas sustoja ne todėl, kad darbuotojai nori sustoti – jis sustoja todėl, kad per ilgai buvo sustabdytas dialogas.
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė