Prezidentūros Kolonų salė vėl pilna – Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija ( vadovas Sigitas Gailiūnas) sugrįžo su tradicija, kur verslas, politika ir valdžia susitinka taip arti, kad jau sunku atskirti – dialogas čia ar sinchronas.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda sveikindamas kalbėjo apie pagarbą ekonomikos kūrėjams, konkurencingumą ir kapitalo trūkumą. Tarp eilučių nuskambėjo ir elegantiška mintis: galbūt verta „atrakinti“ gyventojų santaupas ir nukreipti jas ten, kur labiausiai reikia. Idėja graži – ypač jei į ją žiūrima iš tų, kurie žino, kur tas „reikia“.
Apdovanojimai taip pat priminė, kad ribos tampa lanksčios: už mokslo ir verslo bendradarbiavimą pagerbiamas garsus širdies chirurgas. Akivaizdu – jei sugebi pataisyti širdį kokiam merui ar politikui, galbūt gali ir ekonomiką „palaikyti ritme“. Verslumas, panašu, šiandien – plati sąvoka.
O kai tarp laureatų, svečių ir sprendimų priėmėjų vis mažiau atstumo, natūraliai kyla klausimas: ar tai dar partnerystė, ar jau patogus vienas kitą papildantis ratas?
LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis tokiuose renginiuose, žinoma, linki paprasto ir iš pirmo žvilgsnio labai gero dalyko – kad bendradarbiavimas tarp valdžios ir verslo tik stiprėtų, neužmirštant esminio dalyko – dirbančio žmogaus.
Atskirų šalių patirtis rodo: kai toks „stiprėjimas“ tarp valdžios, politikų ir verslo peržengia ribą, jis ima vadintis nebe partneryste, o įtaka arba poveikiu. Esant tiems požymiams valstybė po truputį keičia formą – iš visų piliečių bendro projekto į uždarą interesų sistemą, kur sprendimai gimsta ne viešai, o patogiai. Profesinių sąjungų požiūriu tai reiškia labai paprastą dalyką: ekonomikos augimas yra tvarus tik tada, kai jo rezultatus jaučia ir žmonės, kurių darbu tas augimas ir sukuriamas.
Rūta Gelžinė