Vakar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija įvyko profesinių sąjungų ir ministerijos deleguotų atstovų susitikimas, kuriam, vadovaujantis suderintu reglamentu, pirmininkavo Sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vaidelienė.
Posėdyje buvo aptarti esminiai klausimai: Nacionalinės sveikatos šakos kolektyvinės sutarties įgyvendinimas ir tobulinimas, biudžetinių sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo problematika, sveikatos biurų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo perspektyvos bei tolesnis derybų grafikas. Diskusijos buvo konstruktyvios, tačiau akivaizdu – kai kuriais atvejais vis dar trūksta gilesnio supratimo apie pačios kolektyvinės sutarties esmę, jos paskirtį ir ilgalaikę vertę.
Posėdžio metu profesinių sąjungų atstovams teko iš esmės paaiškinti, kad kolektyvinė sutartis nėra vien techninis ar formalus dokumentas. Tai – vienas svarbiausių socialinio dialogo instrumentų, užtikrinantis darbuotojų teises
, darbo sąlygų stabilumą ir aiškias taisykles tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.
Vakarų Europoje kolektyvinės sutartys yra darbo santykių pagrindas. Tokiose valstybėse kaip Vokietija, Švedija ar Prancūzija didžioji dalis darbuotojų dirba būtent pagal kolektyvines sutartis. Jos apima ne tik atlyginimus, bet ir darbo laiką, poilsio garantijas, kvalifikacijos kėlimą, socialines apsaugas. Dar svarbiau – jos mažina socialinę įtampą, užkerta kelią konfliktams ir užtikrina prognozuojamą, skaidrią darbo santykių aplinką.
Tuo tarpu Lietuvoje kolektyvinių sutarčių potencialas vis dar nėra pilnai išnaudojamas. Per menkas jų taikymas reiškia silpnesnę darbuotojų derybinę galią, didesnę priklausomybę nuo vienpusių sprendimų ir mažesnį socialinį saugumą. Būtent todėl kolektyvinių sutarčių plėtra nėra tik profesinių sąjungų tikslas – tai būtina sąlyga moderniai, socialiai atsakingai valstybei.
Sveikatos sektorius – viena jautriausių sričių, kur stabilumas, aiškumas ir darbuotojų motyvacija tiesiogiai susiję su paslaugų kokybe visuomenei. Todėl Nacionalinės šakos kolektyvinės sutarties stiprinimas ir realus jos įgyvendinimas turi būti bendras prioritetas.
Susitikime taip pat išryškėjo būtinybė nuosekliai spręsti sveikatos biurų darbuotojų atlyginimų didinimo klausimą bei užtikrinti adekvatų biudžetinių įstaigų finansavimą. Be šių sprendimų bet kokios ilgalaikės reformos liks deklaratyvios.
Apibendrinant – socialinis dialogas vyksta, tačiau jis turi tapti ne epizodiniu, o nuosekliu ir rezultatyviu procesu. Kolektyvinė sutartis turi būti suvokiama kaip realus įrankis, o ne formalumas. Tik taip galime sukurti stiprią, darbuotojus gerbiančią ir visuomenei tarnaujančią sveikatos sistemą.
Lietuvos profesinių sąjungų federacija ,,Sandrauga ir kitos profesinės sąjungos toliau nuosekliai sieks šio tikslo – principingai, argumentuotai ir atsakingai.
Rūta Gelžinė