Lietuvos politinėje padangėje – dar viena istorija, primenanti seną tiesą: kuo aukščiau pakyli, tuo garsiau krenti. Generalinei prokurorei Nida Grunskienė kreipusis į Seimą dėl parlamentaro Saulius Skvernelis teisinės neliečiamybės panaikinimo, pastarasis suskubo stabdyti narystę savo paties vadovaujamoje politinėje jėgoje – Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Politikoje tai primena klasikinį manevrą: „aš čia tik laikinai išeinu, bet durų neuždarau“.
Oficialiai kalbama apie galimą kyšininkavimą – Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 3 dalį, kur bausmės pasirinkimas gana kuklus: tik laisvės atėmimas. Seimo pirmininkas Juozas Olekas užsiminė ir apie 51 tūkst. eurų sumą – suma, kuri, žiūrint iš paprasto žmogaus perspektyvos, nėra nei simbolinė, nei „netyčia į kišenę įkritusi“.
Partijos kolegos tuo metu demonstruoja santūrumą. Lukas Savickas kalba apie procedūras ir laikiną vadovavimą, o Virginijus Sinkevičius ragina neskubėti su nuosprendžiais. Politinis etiketas išlaikomas – bent jau kol kas.
Tačiau visa ši istorija turi ir platesnį kontekstą. Tyrimas, kuriame minimas S. Skvernelis, yra susijęs su didelio masto korupcija Valstybinėje augalininkystės tarnyboje. Kratos, grynieji pinigai, auksas, cigaretės, alkoholis ir net sprogmenys – rinkinys, labiau primenantis kriminalinį serialą nei valstybės institucijos veiklą. Kitaip tariant, „fitosanitariniai sertifikatai“ kai kam tapo aukso gysla – tiesiogine prasme.
Bet šioje istorijoje yra ir kita, ne mažiau svarbi linija – atminties. 2016-ieji metai daugeliui profesinių sąjungų, tarp jų ir Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“, buvo lūžio taškas.
Tuometinis „naujasis“ Darbo kodeksas, aktyviai stumtas politinės daugumos, kurioje svarbų vaidmenį atliko ir S. Skvernelis, tapo rimtu išbandymu darbuotojų teisėms. Nors prezidentės veto buvo tarsi laikinas stabdis, politinė estafetė buvo perimta ir projektas vis tiek pasiekė finišo liniją.
Rezultatas? Silpnesnės profesinės sąjungos, labiau pažeidžiami darbuotojai ir darbdaviams palankesnė sistema. Kitaip tariant, „reformos“, kurios popieriuje atrodė modernios, realybėje daug kam tapo kasdieniu galvos skausmu.
Ne mažiau simboliška ir Kauno Savanorių prospekto istorija, kur buvo kovojama dėl Agrochemijos laboratorijos ir darbo vietų išsaugojimo. Ten taip pat netrūko „teisinių interpretacijų“ ir interesų, kurie keistai sutapdavo su tam tikrų grupių ambicijomis. Tik aktyvus darbuotojų ir profsąjungų pasipriešinimas leido išsaugoti tai, kas galėjo būti tyliai perleista „stipresniems“.
Todėl šiandienos situacija turi savotiško ironijos prieskonio. Kai kurie politikai, dar neseniai demonstravę tvirtą laikyseną ir kalbėję apie „valstybės interesus“, dabar patys atsiduria teisėsaugos akiratyje. Ir čia jau nebe padėjėjų ar pavaduotojų klausimas – čia asmeninės atsakomybės teritorija.
Politikoje dažnai mėgstama kalbėti apie principus, vertybes ir skaidrumą. Tačiau realybė kartais primena, kad šie žodžiai galioja tol, kol neatsiduri jų patikrinimo situacijoje. O tada paaiškėja, kas iš tiesų yra „nepajudinama uola“, o kas – tik gerai surežisuotas įvaizdis.
Kaip sakoma, visi sprendimai turi savo kainą. Tik vieni ją sumoka iš karto, o kiti – su palūkanomis, šiek tiek vėliau.
Kęstutis Juknis