Pasirodo, viena iš rimčiausių priežasčių skubiai „reorganizuoti“ ligoninę – uždaryti padalinį Marių teritorijoje ir iškelti jį kitur – yra… jaunų psichiatrų baimė dirbti naktimis. Taip, ne darbo krūvis, ne atlyginimo mažinimas, ne teisiniai ginčai, o… tamsa prie Kauno marių.
Matyt, bangų ošimas, medžių šešėliai ir regioninio parko ramybė kelia didesnę grėsmę nei darbo sąlygų neapibrėžtumas. Galbūt dar trūksta tik oficialios rekomendacijos: „naktiniai budėjimai galimi tik esant geram apšvietimui ir miesto triukšmui.“
Tuo tarpu realybė kiek mažiau romantiška. Naujas pastatas Aleksote dar tik planuose, projektai – ateityje, o darbuotojus perkelti „čia ir dabar“ tiesiog nėra kur. Bet tai, panašu, netrukdo kurti istorijų apie tai, kaip modernus pastatas staiga išspręs visas problemas ir stebuklingai pritrauks jaunus specialistus.
Dar įdomiau, kad kalbant apie „pokyčius“, ligoninės administracija susitikime su profsąjungomis pasirinko… tylos taktiką. Ypač kai kalba pasisuko apie jau pradėtus darbo ginčus dėl neteisėtai sumažintos pastoviosios atlyginimo dalies.
Primename: LPS „Sandrauga“ jau kreipėsi į Darbo ginčų komisiją ir pateikė daugiau nei 10 ieškinių, kiti dar rengiami. Ir kol vieni realiai gina darbuotojus, kitos kolektyvinę sutartį pasirašiusios profsąjungos, deja, labiau primena dekoracinius „popierinius zuikučius“ – tyliai linksinčius ir atsargiai vengiančius net menkiausios kritikos.
LPS ,,Sandrauga“ pirmininkas sako, kad : kai trūksta argumentų, atsiranda fantazijos. O kai vietoj sprendimų siūlomos istorijos apie „bijančius gydytojus“, kyla natūralus klausimas – ar tikrai kalbame apie sveikatos sistemos stiprinimą, ar apie patogią priedangą sprendimams, kurių niekas nenori garsiai įvardinti?
Rūta Gelžinė