LSMU Kauno ligoninės darbuotojų istorija pamažu virsta klasika: atlyginimai mažėja, informavimo – nulis, o dokumentai atsiranda… atgaline data. Ir visa tai – su kai kurių profesinių sąjungų parašais, kurios teoriškai turėtų stovėti pirmose gretose ginant darbuotojų interesus.
2026 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl kolektyvinės sutarties pakeitimo Nr. 5 (Nr. 1VS-46/2026) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dar vienas formalus dokumentas. Tačiau praktikoje jis tapo instrumentu, leidusiu administracijai keisti darbo apmokėjimo sąlygas taip, lyg darbuotojai apie tai būtų informuoti ir sutikę. Tik yra viena problema – darbuotojai nei buvo tinkamai informuoti, nei davė sutikimus.
Ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Susitarimą pasirašė ne visos įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos, o tik dalis jų atstovų: Rokas Daukšys, Algis Sodaitis, Danutė Barusevičienė, Danutė Išganaitienė, Zigmas Jančauskas ir Irena Tavgenienė. Klausimas paprastas: ar šie asmenys atstovavo darbuotojams, ar tik sukūrė iliuziją, kad darbuotojų interesai yra „suderinti“?
Realybė, sprendžiant iš susidariusios situacijos, atrodo kiek kitaip.
Kasacinis teismas yra aiškiai suformulavęs taisyklę: darbo apmokėjimo sąlygos negali būti keičiamos be darbuotojo rašytinio sutikimo. Taškas. Jei tai daroma vienašališkai – darbuotojas turi teisę ginti savo teises ir reikalauti žalos atlyginimo. Tačiau dar svarbiau tai, kad tokia praktika Lietuvoje nėra naujiena – tai ne „pilkoji zona“, o aiškiai suformuota teisinė doktrina.
Todėl kyla natūralus klausimas: kaip profesinės sąjungos, kurios turėtų žinoti šią praktiką, galėjo pasirašyti dokumentą, kuris faktiškai atveria kelią tokiems pažeidimams?
Ar tai buvo neapsižiūrėjimas?
Ar „procedūrinis formalumas“?
O gal visgi – sąmoningas pasirinkimas užmerkti akis?
Sarkazmo čia sunku išvengti. Nes jei profesinė sąjunga ne tik neapgina darbuotojo, bet dar ir padeda darbdaviui sukurti teisinę priedangą – tuomet kyla esminis klausimas: kam tokia sąjunga išvis reikalinga?
LPS „Sandrauga“ šio susitarimo nepasirašė. Ir, skirtingai nei kai kurios kitos organizacijos, neapsiribojo „popieriniu atstovavimu“ – jau pateikti ieškiniai Darbo ginčų komisijai, o pirmieji nagrinėjimai prasidės gegužės pradžioje.
Kaip pažymi LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis, situacija galėjo būti visai kitokia: „Jei bent viena iš šių profesinių sąjungų būtų atsisakiusi pasirašyti šį susitarimą, šiandien darbuotojams nereikėtų ginti savo teisių ginčuose.“
Ir čia verta sustoti ir pagalvoti kiekvienam darbuotojui, kodėl aš esu tokios profesinės sąjungos nariu, jei ta profsąjunga negina mano interesų ?
Narystė nėra tik simbolinė – tai pasitikėjimo klausimas. Jei organizacijos vadovai priima sprendimus, kurie objektyviai kenkia narių interesams, natūralu klausti:
ar ši organizacija vis dar atstovauja mane?
Nes blogiausia situacija nėra tada, kai darbuotojas neturi kas jį gina.
Blogiausia – kai atrodo, kad gina, bet iš tikrųjų daro priešingai.
Ši istorija dar nesibaigė – ją toliau spręs darbo ginčų institucijos. Tačiau viena pamoka jau aiški: darbuotojai dažniausiai pralaimi ne tada, kai darbdavys yra stiprus, o tada, kai atstovai ,,užmiršta‘, kam jie atstovauja ir kam yra atskaitingi.
Rūta Gelžinė