Lietuvoje socialinis dialogas vis dažniau primena gražiai surežisuotą spektaklį — konferencijos, darbo grupės, apskriti stalai, mandagūs pasisakymai ir tradicinės nuotraukos „atminčiai“. Tik darbuotojui nuo to dažnai nei alga didesnė, nei teisių daugiau.
Gegužės 8 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje apie socialinį dialogą vėl daug kalbėta apie darbuotojų problemas, tačiau žmonės jau pavargo
vien klausytis pažadų ir diskusijų apie diskusijas.
Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Juknis sako, kad realybėje darbuotojas per dažnai lieka vienas — su biurokratizmu, vilkinimu ir ilgu keliu per darbo ginčų komisijas bei teismus.
Valdžiai toks „dialogas“ patogus — galima sakyti, kad tariamasi. Patogu ir daliai darbdavių, nes kai dialogas tampa tik procedūra, jis praranda jėgą.
Tačiau situacija keičiasi. Žmonės vis dažniau bylinėjasi, jungiasi ir pradeda suprasti, kad vien mandagaus prašymo neužtenka.
Todėl profesinėms sąjungoms, kurios nori realių permainų, metas pereiti nuo kalbų prie veiksmų. Skandinavijos šalys seniai parodė, kad darbuotojų balsas stiprus tik tada, kai jis girdimas ne vien konferencijose, bet ir politikoje. Danijoje profesinės sąjungos turi realią įtaką valdžios sprendimams, o politikai nebijo viešai remtis darbuotojų organizacijomis.
Lietuvoje profsąjungoms taip pat metas:
- auginti savo politinę įtaką;
- deleguoti atstovus į savivaldą ir parlamentą;
- telkti bendruomenes;
- nebijoti konfliktų, kai ginamos darbuotojų teisės;
- mažiau laiko skirti „projektiniam gyvenimui“ ir daugiau — realiai pagalbai žmogui.
Darbuotojų teisės istorijoje niekada nebuvo dovanojamos iš geros valios. Jos buvo iškovotos.
Todėl šiandien profesinėms sąjungoms nebeužtenka būti tik diskusijų dalyvėmis.
Laikas tapti jėga.
Ne laukti.
O judėti pirmyn.
Rūta Geležinė