Pastaraisiais metais vis dažniau susidaro įspūdis, kad profesinių sąjungų veiklos sėkmė matuojama surengtų konferencijų, seminarų, forumų, diskusijų ir tarptautinių susitikimų skaičiumi. Socialiniuose tinkluose mirga nuotraukos iš renginių salių, viešbučių konferencijų centrų ir įvairių projektų pristatymų. Kartais net gali pasirodyti, kad darbuotojų problemos Lietuvoje jau beveik išspręstos.
Tačiau realybė yra visai kitokia.
Kai darbuotojas gauna įspėjimą apie atleidimą iš darbo, kai jam neišmokamas atlyginimas, kai jis patiria mobingą, diskriminaciją ar darbdavio savivalę, jam mažai rūpi,
kiek konferencijų buvo surengta ar kiek rezoliucijų priimta.
Skęstančiam žmogui reikia gelbėjimo rato, o ne konferencijos apie plaukimo teoriją.
Todėl Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ didžiausią dėmesį skiria ne reprezentaciniams renginiams, o konkrečiai darbuotojų teisių gynybai. Darbo ginčų komisijos, teismai, derybos su darbdaviais, pagalba neteisėtai atleistiems darbuotojams, kova dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir saugių darbo sąlygų užtikrinimas – tai yra tikrasis profesinės sąjungos darbas.
Darbuotojui, kuriam gresia netekti pragyvenimo šaltinio, nereikia dar vienos diskusijos apie socialinio dialogo stiprinimą. Jam reikia žmogaus, kuris atsistos šalia ir padės apginti jo teises.
Turime pripažinti realybę
Šiandien Lietuvoje nė viena profesinė sąjunga neturi tiesioginio atstovavimo Seime. Įstatymus priima politikai, o ne profesinių sąjungų organizacijos.
Todėl pasakojimai apie ypatingą profesinių sąjungų įtaką nacionaliniams sprendimams dažnai būna gerokai perdėti. Nesvarbu, ar kalbėtume apie LPSK, „Solidarumą“, ar „Sandraugą“ – galutinius sprendimus priima Seimo dauguma.
Tuo tarpu verslo ir kapitalo interesų grupės politiniuose procesuose dalyvauja nuolat, profesionaliai ir kryptingai. Jos turi savo atstovus, ekspertus ir lobistus. Darbuotojų balsas dažnai lieka tik konsultacinis.
Būtent todėl profesinių sąjungų judėjimas šiandien atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje. Ar liksime stebėtojais, komentuojančiais kitų parengtus sprendimus, ar tapsime jų iniciatoriais?
Laikas pereiti nuo reakcijos prie iniciatyvos
Profesinės sąjungos neturėtų apsiriboti vien politikų parengtų projektų vertinimu. Atėjo laikas pačioms rengti teisės aktų pakeitimus ir aktyviai siekti jų priėmimo.
Pirmiausia būtina parengti bendrus pasiūlymus dėl:
- darbuotojų apsaugos nuo nepagrįsto atleidimo stiprinimo;
- didesnės atsakomybės už darbo užmokesčio nemokėjimą;
- veiksmingesnės apsaugos nuo mobingo ir psichologinio smurto;
- profesinių sąjungų teisių išplėtimo darbovietėse;
- darbo ginčų komisijų atsakomybės ir veiklos efektyvumo didinimo.
Darbuotojai laukia ne deklaracijų, nuotraukų iš seminarų, o konkrečių teisinių sprendimų.
Darbuotojų balsas turi būti girdimas ten, kur balsuojama
Jeigu darbuotojų interesai nėra tinkamai atstovaujami Seime, būtina ieškoti būdų tai pakeisti.
Metų metus girdime pasakojimus apie socialinį dialogą, tačiau galutinis balsavimas vyksta ne konferencijų salėse ir ne Trišalėje taryboje. Jis vyksta Seimo posėdžių salėje ir savivaldybių tarybose.
Todėl darbuotojų atstovavimo politiniu lygmeniu klausimas anksčiau ar vėliau taps neišvengiamas. Profesinės sąjungos, kad ir kaip aiškintų profsąjungiečiai – komformistai, negali amžinai likti nuošalyje stebėdamos, kaip kapitalas, oligarchai išnaudoja ir skurdina darbuotojų gyvenimus.
Nauji iššūkiai jau čia
Dirbtinis intelektas, automatizacija, platforminis darbas, nuotolinis darbas ir technologinė darbuotojų kontrolė artimiausiais metais pakeis darbo rinką labiau nei daugelis šiandien įsivaizduoja.
Jeigu profesinės sąjungos nesugebės laiku reaguoti į šiuos pokyčius, po kelerių metų gali paaiškėti, kad darbuotojų teisės buvo prarastos net nepradėjus dėl jų kovoti.
Ateities problemos nesprendžiamos vakar dienos seminarais.
Vienyti, o ne skaldyti
Darbuotojui nėra svarbu, kokiai profesinių sąjungų organizacijai priklauso jo gynėjas.
Jam svarbu rezultatas.
Deja, per ilgus metus profesinių sąjungų judėjimas buvo suskaldytas į įvairias grupes, lygmenis ir tarpusavyje konkuruojančias struktūras. Vietoje bendrų veiksmų dažnai matome kovą dėl įtakos, narių ir viešumo.
Prie šios situacijos prisidėjo ir 2016 metais priimtas Darbo kodeksas, kuriame įtvirtinta profesinių sąjungų diferenciacija pagal jų statusą ir atstovavimo lygmenis. Vietoje vienijimo buvo sukurtas papildomas profsąjungų suskaidymas .
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ tuomet viešai nepritarė daugeliui siūlomų sprendimų, vienintelė nepasirašė Trišalėje taryboje svarstyto Darbo kodekso projekto ir perspėjo apie galimas pasekmes. Deja, šiandien akivaizdu, kad dalis tų perspėjimų pasitvirtino.
Skaldomos profesinės sąjungos negali būti stiprios. Susiskaldę darbuotojai negali būti gerai apginti.
Užtenka laukti stebuklų
Profesinių sąjungų judėjimas negali gyventi laukdamas, kad darbuotojų problemas išspręs valdžia, ministrai ar palankesnė politinė situacija.
Dar mažiau pagrindo tikėtis, kad darbuotojų interesai bus automatiškai ginami vien todėl, kad atsakingose pareigose dirba žmonės, kurie kadaise buvo susiję su profesinių sąjungų veikla.
Istorija rodo priešingai – darbuotojų teisės buvo iškovojamos ne laukimu, o organizuotu veikimu.
Ne kalbomis, o darbais. Ne deklaracijomis, o rezultatais. Ne nuotraukomis iš konferencijų, o pergalėmis darbo ginčuose.
Todėl Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ kviečia visas profesines sąjungas mažiau energijos skirti tarpusavio konkurencijai, reprezentaciniams renginiams ir savireklamai, o daugiau – bendram darbui rengiant įstatymų projektus, ginant darbuotojus ir stiprinant jų teises.
Darbuotojams šiandien reikia ne dar vienos konferencijos ar seminaro apie socialinį pasisėdėjimą. Jiems reikia gynėjų. Jiems reikia rezultatų. Dirbantiesiems reikia profesinių sąjungų, kurios ne tik kalba apie problemas, bet ir padeda jas spręsti.
Kęstutis Juknis