Biblijoje, Ekleziasto knygoje, sakoma: „Yra laikas rinkti akmenis ir laikas juos mėtyti.“ Šiandien Europos darbuotojai akivaizdžiai supranta, kada ateina vienas ir kada kitas metas.
Kol Lietuvoje dalis profesinių sąjungų lyderių didžiuojasi konferencijomis, seminarais, forumais, apskritojo stalo diskusijomis ir bendromis nuotraukomis socialiniuose tinkluose, visoje Europoje darbuotojai renkasi kitą kelią – organizuotą kovą už savo teises.
Prancūzijoje streikuoja nacionalinių geležinkelių SNCF darbuotojai. Jie reikalauja didesnių atlyginimų ir priešinasi paslaugų perdavimui privatiems rangovams, kurį laiko užmaskuotu privatizavimu.
Airijoje streikuoja aukščiausios kvalifikacijos medicinos specialistai – perfuzionistai, nuo kurių darbo tiesiogiai priklauso širdies operacijų sėkmė. Jie reikalauja
ne privilegijų, o elementaraus teisingumo – tokio pat atlyginimo kaip ir panašios kvalifikacijos specialistams.
Prancūzijoje daugiau kaip tūkstantis „Decathlon“ darbuotojų išėjo į gatves reikalaudami didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų. Bendrovė skelbia rekordinius pelnus, tačiau darbuotojams aiškinama, kad jie turi dirbti daugiau, greičiau ir mažesnėmis pajėgomis. Panašu, kad pelnas ten auga greičiau nei pagarba darbuotojui.
Belgijoje protestuoja studentai ir mokytojai. Jie nesutinka, kad taupymo politika būtų vykdoma didinant studijų kainas ir ilginant darbo laiką be papildomo atlygio. Tūkstančiai žmonių išėjo į gatves ginti teisės į prieinamą išsilavinimą ir orias darbo sąlygas.
Jungtinėje Karalystėje streikuoja universitetų dėstytojai, protestuojantys prieš masinius atleidimus. Kitur Londone laisvalaikio centrų darbuotojai kovoja dėl elementaraus saugumo darbo vietose ir normalių darbo sąlygų.
Visa tai rodo vieną paprastą tiesą – streikas demokratinėje valstybėje nėra tragedija. Streikas nėra sistemos gedimas. Streikas yra demokratijos termometras. Kuo laisvesnė visuomenė, tuo daugiau galimybių darbuotojams organizuotai ginti savo interesus.
Darbdaviai niekada savo noru neatidavė nei didesnių atlyginimų, nei trumpesnės darbo dienos, nei geresnių darbo sąlygų. Visa tai buvo iškovota darbuotojų solidarumu ir kolektyviniais veiksmais.
Tuo tarpu Lietuvoje dažnai susidaro įspūdis, kad daliai darbuotojų svarbesni televizijos šou, socialinių tinklų skandalai ar garsenybių gyvenimo peripetijos nei jų pačių darbo užmokestis, darbo krūvis ar socialinės garantijos.
Pavyzdžiui, „Decathlon“ parduotuvės veikia ir Lietuvoje. Tačiau ar kas nors girdėjo apie darbuotojų diskusijas dėl darbo sąlygų, atlyginimų augimo ar kolektyvinių derybų? Kol Prancūzijos darbuotojai organizuoja streikus ir renka tūkstančius parašų, Lietuvoje dažnas darbuotojas įsitikinęs, kad nuo jo vis tiek niekas nepriklauso.
Tai primena situaciją, kai vienas kaimynas remontuoja stogą prieš audrą, o kitas ramiai žiūri televizorių. Kai prasideda lietus, pirmasis lieka sausas, o antrasis stebisi, kodėl vanduo bėga per lubas.
Darbuotojų teisės veikia lygiai taip pat. Jei jų negini šiandien, rytoj gali nebelikti ko ginti.
Todėl profesinių sąjungų misija nėra organizuoti kuo daugiau konferencijų ar seminarų. Jų pagrindinė paskirtis – telkti darbuotojus, ginti jų interesus ir, kai būtina, organizuoti kolektyvinius veiksmus, įskaitant streikus.
Kartais ateina laikas rinkti akmenis – stiprinti organizacijas, telkti žmones, kaupti patirtį. Tačiau ateina ir laikas tuos akmenis mesti – ryžtingai kovoti už darbuotojų teises.
Sprendžiant iš Europos darbuotojų nuotaikų, daugelyje šalių tas laikas jau atėjo.
P
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė