Kol milijonai žaidėjų visame pasaulyje skaičiuoja dienas iki „Grand Theft Auto VI“ (GTA VI) pasirodymo, užkulisiuose vyksta visai kitokia kova – darbuotojai kalba apie profesinės sąjungos stiprinimą ir neatmeta streiko galimybės.
Tai nėra eilinis kompiuterinis žaidimas.
GTA VI – bene laukiamiausias šio dešimtmečio kompiuterinis žaidimas, kuriam prognozuojami rekordiniai pardavimai. Jo kūrėja – JAV bendrovė Rockstar Games, priklausanti Take-Two Interactive grupei.
Kodėl pasaulis taip jautriai reaguoja į žinią apie galimą streiką?
Todėl, kad ankstesnė serijos dalis – GTA V, išleista dar 2013 metais, tapo vienu sėkmingiausių pramogų produktų istorijoje. Per daugiau nei dešimtmetį parduota daugiau kaip 215 milijonų žaidimo kopijų,
o bendra žaidimo sugeneruota apyvarta jau viršijo 10 milijardų JAV dolerių.
Tokiais skaičiais gali pasigirti vos keletas pasaulio pramogų industrijos produktų.
Tačiau net ir tokio pelningo projekto kūrėjai primena paprastą tiesą – milijardinis pelnas dar nereiškia, kad darbuotojai neturi teisės reikalauti geresnių darbo sąlygų.
Darbuotojai kelia klausimus dėl vadinamosios „crunch“ kultūros – ilgalaikių viršvalandžių, didžiulio darbo krūvio baigiamuosiuose projekto etapuose, didesnio skaidrumo skirstant premijas bei teisės būti veiksmingai atstovaujamiems profesinės sąjungos.
Jeigu derybos su darbdaviu neduos rezultatų, neatmetama ir streiko galimybė.
Paradoksalu, tačiau vien tik tokia tikimybė jau verčia analitikus svarstyti, ar nebus dar kartą nukeltas GTA VI išleidimas.
Ši istorija dar kartą parodo vieną svarbią aplinkybę – stipri profesinė sąjunga nėra vien formalumas. Kai darbuotojai yra organizuoti, jų balsas girdimas net ten, kur sukasi dešimtys milijardų dolerių.
„Stebint situaciją aplink GTA VI, sunku nesusimąstyti apie Lietuvą – sako LPS ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis
– Mums, Lietuvoje nelengva suprasti kaip vien galimo streiko grėsmė priverčia vieną didžiausių pasaulio bendrovių rimtai skaičiuoti nuostolius ir ieškoti dialogo su darbuotojais.
O ką dažnai matome mes?
Turime profesines sąjungas.
Turime Trišalę tarybą.
Turime socialinį dialogą.
Turime nesibaigiančias diskusijas apie socialinį dialogą.
Ir kartais susidaro įspūdis, kad pats dialogas tapo svarbesnis už rezultatą.
Tradicinių diskusiju klubo -Trišalės tarybos posėdžiai keičia vienas kitą. Posėdžių darbotvarkės storėja. Protokolų daugėja. Pranešimų spaudai netrūksta. Tačiau eilinis darbuotojas dažnai vis dar laukia atsakymo į paprastą klausimą – kas realiai pasikeitė jo naudai jo naudai per daugiau nei 30 metų ?
Kartais atrodo, kad Lietuvoje socialinis dialogas primena spektaklį, kuriame visi puikiai žino savo vaidmenis. Vieni kalba apie partnerystę, kiti apie konstruktyvų bendradarbiavimą, treti dėkoja už produktyvias diskusijas. Uždanga nusileidžia, salėje plojimai… o darbuotojas kitą rytą atsikelia su tomis pačiomis problemomis.
Ne mažiau liūdina ir tai, kai profesinė sąjunga savo veiklos sėkmę, regis, ima matuoti surengtų seminarų, konferencijų, projektų ir forumų skaičiumi. Ir jie tai daro ( nieko nedaro) keletą dešimtmečių)
Pasaulis rodo labai aiškų pavyzdį.
Kai profesinė sąjunga yra stipri, net milijardus uždirbanti korporacija priversta derėtis.
Kai profesinė sąjunga tampa tik diskusijų klubu, darbdaviui nelieka ko bijoti, kas beje jau pastebima Lietuvoje.
Todėl Lietuvos profesinių sąjungų judėjimas šiandien turi sau sąžiningai atsakyti į vieną klausimą – ar mes norime būti darbuotojų kovos organizacijos, ar konferencijų organizatoriai?
Profesinės sąjungos autoritetas gimsta ne nuo gražių kalbų tribūnose ,o tada, kai darbuotojas žino: jeigu bus pažeistos jo teisės, profesinė sąjunga stovės šalia jo iki galo.
Visa kita – tik gražiai įpakuotas socialinis dialogas.
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė
https://www.sandrauga.lt/archyvas/14843