Naujausia EBPO („OECD Employment Outlook 2026“) analizė rodo, kad po infliacijos bangos Europa vis dar neatsitiesė. Nuo 2021 m. pradžios iki 2026 m. pradžios realieji darbo užmokesčiai euro zonoje sumažėjo beveik 2 proc., o net trečdalyje analizuotų Europos valstybių žmonių perkamoji galia iki šiol yra mažesnė nei prieš penkerius metus.
Didžiausias realiųjų darbo užmokesčių nuosmukis užfiksuotas Italijoje (-6,1 proc.), po jos rikiuojasi Čekija (-5,8 proc.) ir Švedija (-4,8 proc.). Neigiamus rezultatus fiksavo ir Danija, Ispanija, Suomija, Slovakija, Airija bei Šveicarija.
Ekonomistai pagrindinėmis priežastimis įvardija rekordinę infliaciją, lėtą darbo užmokesčio prisitaikymą prie kainų augimo, silpnėjantį ekonomikos augimą 
bei mažesnę profesinių sąjungų derybinę galią.
Išsiskiria Turkija, kur realieji darbo užmokesčiai išaugo net 78,6 proc., tačiau ekspertai pabrėžia, kad toks rezultatas daugiausia atspindi atsigavimą po ankstesnių krizių ir politiniais sprendimais smarkiai padidintą minimalų atlyginimą. Europos Sąjungoje ryškiausiai išsiskiria Vengrija (+29,8 proc.) ir Lenkija (+16,5 proc.).
Tarp euro zonos valstybių geriausią rezultatą pasiekė Lietuva – realieji darbo užmokesčiai padidėjo 14,8 proc. Tai didžiausias augimas visoje euro zonoje.
Tačiau skaičiai – dar ne visas gyvenimas.
Daugeliui Lietuvos gyventojų atlyginimų augimą ir toliau „suvalgo“ brangstantis būstas, komunalinės paslaugos, maistas, draudimas, paskolų įmokos ir kitos kasdienės išlaidos. Todėl statistinis atlyginimų augimas ne visada reiškia didesnę perkamąją galią ar geresnę gyvenimo kokybę.
LPS „Sandrauga“ komentaras
Lietuvos Vyriausybė labai mėgsta geras naujienas. Jei tokių nėra – jas galima pademonstruoti atskirų politikų papasakojimais.
Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministeriją viskas atrodo fantastiškai: atlyginimai auga, ekonomika atspari, rodikliai geri, milijonierių daugėja. Tik yra viena smulki problema – žmonės po tokių aiškinimų vis tiek važiuoja į parduotuvę. O ten kasininkė,kuri pateikia sąskaitą, po kurios viskas nusėda į realybę..
Vos tik gyventojai pradeda kalbėti apie mažėjančią perkamąją galią, atsakymas jau paruoštas: kalta pandemija, karas Ukrainoje, energijos kainos, pasaulinė infliacija, geopolitinė įtampa, muitų karai… Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje už viską atsakingas pasaulis. Tik ne Lietuvos Vyriausybė.
Per mažiau nei metus visuomenei jau buvo pasiūlyta tiek reformų, mokesčių pakeitimų, strategijų, pertvarkų ir komunikacijos kampanijų, kad kartais atrodo, jog didžiausias valstybės prioritetas – ne žmonių perkamoji galia, o nuolatinis įspūdis, nuolatinė reklama, kad ,, vyksta kažkas svarbaus“
Tuo metu eilinis žmogus gyvena gerokai paprastesnėje realybėje. Jis neskaičiuoja BVP augimo, neanalizuoja infliacijos kreivių ir neskaito ministerijų pranešimų spaudai. Jis tiesiog pasižiūri į banko sąskaitą po apsipirkimo.
Būtent todėl vien pasigirti didžiausiu realiųjų atlyginimų augimu euro zonoje neužtenka. Valstybės sėkmė prasideda ne nuo gražių procentų, ne nuo ,,užkoduotų“ įstatymų o nuo to, kiek žmogus gali sau leisti už savo uždirbtus pinigus.
Jeigu valdžia tikrai nori žinoti, kaip gyvena žmonės, siūlome labai paprastą eksperimentą. Tegul bent vieną mėnesį vietoje sociologinių apklausų surengia kitokią „apklausą“ – apsiperka paprastoje parduotuvėje už vidutinį atlyginimą, sumoka būsto paskolą arba nuomą, komunalinius mokesčius, darželį, degalus ir vaistus. Galbūt tuomet paaiškės, kad gyvenimo lygį lemia ne Vyriausybės nuolatiniai pasikeitimai ir nauji reklaminiai šūkiai, o tai, kiek eurų žmogui lieka piniginėje mėnesio pabaigoje.
Žmonės jau seniai suprato paprastą tiesą: ne statistika perka duoną – ją perka pinigai.
O kol kas susidaro įspūdis, kad svarbiausia valdžios reforma – išmokyti visuomenę tikėti, jog jei piniginė tuštėja, vadinasi, statistika tiesiog dar nespėjo jos pasivyti.
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė