„Sandrauga“ klausia: kam Lietuvoje ieškoti darbuotojo už tūkstančių kilometrų, kai savų žmonių darbo biržoje – pilnos eilės?
Lietuvoje vėl verda diskusija dėl užsieniečių įdarbinimo. Prezidentūra Seimui pateikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo projektą, o Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ į šį projektą žiūri ne per politinius lozungus, o per paprastą klausimą:
o kas šioje istorijoje atsitiks su Lietuvos darbuotoju?
Skaičiai labai paprasti. 2026 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo registruota 145,7 tūkst. bedarbių, iš jų daugiau kaip 15 tūkst. – jaunesni nei 24 metų. Tuo pat metu rugpjūtį darbdaviai registravo 16,1 tūkst. laisvų darbo vietų. (Užimtumo Tarnyba)
Taigi Lietuva turi darbo neturinčių žmonių. Turime jaunimo. Turime žmonių regionuose. Turime Užimtumo tarnybą. Turime darbdavius, kurie nuolat kalba apie „darbuotojų trūkumą“.
Ir tada atsiranda labai paprastas klausimas:
jeigu darbuotojo reikia – kodėl pirmiausia neieškoma Lietuvoje?
Gal darbuotojas iš Lietuvos per brangus? Gal reikia mokėti jam normalų atlyginimą? Gal reikia gerbti jo teisę derėtis? Gal nepatogu, kai Lietuvos darbuotojas žino savo teises ir gali pasakyti: „Už tokį atlyginimą nedirbsiu“? Na, tuomet atsivežti žmogų iš tūkstančių kilometrų, kuris nuo pirmos dienos priklauso nuo konkretaus darbdavio, matyt, kai kam atrodo patogesnis sprendimas.
Čia jau nebe darbo rinkos politika. Čia prasideda labai įdomi matematika.
O ką sako Europos Sąjungos teisė?
Būtent šioje vietoje „Sandraugai“ kyla rimtų teisinių klausimų.
Direktyva (ES) 2024/1233 nustato, kad vieno leidimo turėtojui turi būti leidžiama keisti darbdavį. Valstybė gali nustatyti tam tikras sąlygas, taip pat reikalauti, kad darbuotojas tam tikrą laiką dirbtų pas pirmąjį darbdavį, tačiau toks laikotarpis negali viršyti šešių mėnesių. Be to, direktyvoje aiškiai nustatyta, kad nedarbas pats savaime nėra pagrindas panaikinti vieną leidimą, jeigu nedarbo laikotarpis neviršija nustatytų ribų. (EUR-Lex)
Kitaip tariant, Briuselis čia nėra parašęs: „Darbdaviui davėme žmogų – ir šešis mėnesius jis elgsis su juo kaip nori.“
Atvirkščiai – ES teisė pripažįsta darbuotojo teisę keisti darbdavį ir saugo jį nuo situacijos, kai praradęs darbą žmogus automatiškai prarastų ir teisę būti šalyje. (EUR-Lex) Todėl „Sandrauga“ Prezidentūrai pateikė konkretų klausimą:
ar projekto rengėjai iš tikrųjų įvertino jo suderinamumą su Direktyva (ES) 2024/1233?
Ir mes norime ne politinio atsakymo.
Norime teisinio atsakymo, su argumentais, su konkrečiais straipsniais, o ne paaiškinimo tipo ,,viskas čia suderinta“
Keistas paradoksas: darbuotojo importas – taip, darbuotojo teisės – palauks?
Jeigu Lietuvoje darbdaviui leidžiama atsivežti darbuotoją iš trečiosios šalies, tačiau tam darbuotojui sukuriamos tokios sąlygos, kad jis ilgą laiką faktiškai priklauso nuo vieno darbdavio, kyla labai paprastas klausimas:
ar mes į Lietuvą atsivežame darbuotoją, ar atsivežame žmogų, kuris šešis mėnesius neturi realios pasirinkimo laisvės? Nes darbuotojas, kuris žino, kad praradęs darbą gali prarasti ir teisę gyventi Lietuvoje, nėra lygiavertėje pozicijoje su darbdaviu. O darbuotojas, kuris negali laisvai pakeisti darbdavio, yra ypač pažeidžiamas. Profesinei sąjungai tai nėra teorinė diskusija. Tai – darbuotojo galios ir jo teisių klausimas.
„O kur dėsim savus ?“ – klausimas, kurio valdžia + verslas vengia.
Lietuvoje 2026 m. rugpjūčio 1 d. buvo registruota 15 010 bedarbių iki 24 metų. (Užimtumo Tarnyba). Įsivaizduokime jauną žmogų Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ar Alytuje.
Jis ieško darbo. Jam sakoma: – neturi patirties; – per mažai kvalifikacijos; – atlyginimas toks, koks yra; – palauk; – gal atsiras vieta.
Tuo metu darbdavys sako:
„Man trūksta darbuotojų – atvežkime iš kito pasaulio krašto.“
Valdžios būtina klausti:
Gal pirmiausia pabandykime savo jaunam žmogui pasiūlyti tokį atlyginimą, kad jam nereikėtų rinktis tarp emigracijos ir gyvenimo pas tėvus?
Nes darbuotojas iš užsienio į Lietuvą atvažiuoja ne todėl, kad Lietuva neturi žmonių. Jis atvažiuoja todėl, kad darbdavys jo ieško už Lietuvos ribų. Tai nėra tas pats.
Kaimynai irgi nėra tokie naivūs
Ir čia verta pasižiūrėti į kaimynus.
Lenkija užsieniečiams leidžia keisti darbdavį, tačiau tam tikrais atvejais reikia keisti leidimą ar atnaujinti jo sąlygas. Lenkijos institucijos taip pat aiškiai numato, kad darbo netekimas savaime nereiškia automatinio leidimo panaikinimo – tam tikromis sąlygomis suteikiamas laikotarpis naujam darbui susirasti. (Cudzoziemcy)
Latvijoje darbdavys turi atlikti nustatytas procedūras, o pasikeitus darbdaviui ar profesijai užsieniečiui paprastai reikia gauti naują teisę į darbą. (Pilsonības un migrācijas lietu pārvalde)
Kad nebūtų patogu iškreipti pozicijos mes sakome : „Sandrauga“ nekovoja prieš užsieniečius
Kad nebūtų patogu iškreipti mūsų pozicijos.
„Sandrauga“ nėra prieš užsieniečius.
Mes esame prieš sistemą, kurioje užsienietis gali būti paverstas pigesnės ir labiau priklausomos darbo jėgos šaltiniu, o Lietuvos darbuotojui pasakoma:
„Jeigu tau netinka – už durų yra dar dešimt.“
Darbo rinkoje neturi būti varžybų, kas pigiau.
Turi būti varžybos, kas sukuria geresnes darbo sąlygas.
Jeigu įmonė negali rasti darbuotojo už 1 000 eurų – gal problema ne ta, kad Lietuvoje nėra darbuotojų.
Gal problema ta, kad už 1 000 eurų nėra darbuotojų.
Ir čia yra didelis skirtumas.
Prezidentūrai – dešimt paprastų klausimų
LPS „Sandrauga“ kreipėsi į Prezidentūrą ir pateikė konkretų klausimų paketą.
Mes klausiame:
Ar buvo atliktas projekto atitikties Direktyvai (ES) 2024/1233 vertinimas? Kas jį atliko?
Kaip suderinamos projekto nuostatos dėl nedarbo su direktyvos 11 straipsnio 4 dalimi?
Kaip suderinami darbuotojo galimybės keisti darbdavį ribojimai?
Kokiais konkrečiais teisiniais argumentais grindžiama projekto atitiktis ES teisei?
Ir, svarbiausia:
kas bus, jeigu Seimas priims įstatymą, o vėliau paaiškės, kad jis prieštarauja ES teisei?
Nes įstatymo priėmimas dar nereiškia, kad jis automatiškai tampa teisiškai nepriekaištingas.
Lietuva privalo kontroliuoti migraciją ir saugoti savo darbuotojus, žmones
„Sandrauga“ mano, kad migracijos politika turi būti kontroliuojama ir darbo migracijos politika negali tapti darbdavių patogumo politika.
Jeigu Lietuvoje yra 145 tūkst. registruotų bedarbių, pirmasis klausimas turėtų būti ne: „Iš kurios šalies atsivešime darbuotojų?“ „kodėl mūsų žmonės nedirba?“ ir „ką padarysime, kad jiems apsimokėtų dirbti Lietuvoje?“
Nes jeigu atsakymo į šiuos klausimus nėra, galima labai greitai prieiti prie absurdiškos situacijos:
Lietuvoje nėra darbuotojų, bet Lietuvoje yra bedarbių. Valdžia neturi intereso kad vyktų susikalbėjimas tarp statistikos ir kai kurių darbdavių.
Lietuvos darbuotojas nėra paskutinė prekė darbo rinkos lentynoje.
Jis – Lietuvos darbo rinkos pagrindas.
Pirmininkas Kęstutis Juknis