Šiandien AB „Kelių priežiūra“ būstinėje LPS „Sandrauga“ atstovai ir teisininkai susitiko su bendrovės generaliniu direktoriumi Audriumi Vaitkumi bei administracija. Kalbėta apie pasirengimą žiemai, atostogų kaupinius, pasyvų budėjimą namuose ir kitus darbuotojams svarbius klausimus. Susitikime dalyvavo ir vietinių Marijampolės, bei Jurbarko profsąjungų atstovai.
Viskas kaip ir normalu.
Tačiau socialiniame dialoge yra viena labai paprasta taisyklė: profesinė sąjunga turi atstovauti darbuotojui, o ne administracijos nuomonei apie darbuotoją.
Ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Kai kurie vietiniai profsąjungų atstovai
, kurie kasdien dirba toje pačioje įmonėje, kartais tampa ypatingai jautrūs darbdavio nuomonei. Administracija pasako – linkteli.
Administracija paaiškina – linkteli dar kartą.
Administracija sako: „Taip yra geriau darbuotojams“ – ir galva jau juda beveik automatiškai.
Žiūrėk, ir gauname naują profesinės sąjungos žanrą – „poniškojo linkčiojimo profsąjungą“.
Tik svarbu ne supainioti: LPS ,,Sandrauga“darbuotojų atstovai nėra dekoratyvinis žirgelis ant administracijos stalo.
O ką apie tai pasakytų teisininkai ?
LPS „Sandrauga“ teisininkas Tautvydas Sobėskis tokiame susitikime nusprendė posėdžio dalyvius šiek tiek sugrąžinti ant žemės:
„Kolegos, galvą galima linkčioti ir važiuojant per duobes. Bet tai dar nereiškia, kad kelias geras. Profesinės sąjungos atstovo darbas – ne sinchroniškai judinti galvą pagal administracijos kalbą. Jo darbas – paklausti: kur tai parašyta, ir kaip tai galima pakeisti?
„Jeigu administracija sako, kad darbuotojui bus geriau – puiku. Dabar pažiūrėkime, ką apie tai sako Darbo kodeksas, kolektyvinė sutartis ir darbuotojo teisės. Nes teisinėje valstybėje frazė „mes taip nusprendėme“ dar nėra teisės norma.“
Štai čia ir prasideda tikrasis socialinis dialogas.
Nuo 2026 m. lapkričio 1 d. įsigaliosiančios Darbo kodekso 118 straipsnio nuostatos dėl pasyvaus budėjimo ne darbovietėje darbuotojui numato ne mažesnę kaip 20 proc. vidutinio valandinio darbo užmokesčio priemoką už kiekvieną tokio budėjimo valandą. Tai reiškia , kad žmogus, gaus mažiau pinigų, nors faktiškai atliks tas pačias funkcijas.
Todėl klausimas paprastas:
ar profesinės sąjungos atstovas gins tai, kas darbuotojui priklauso pagal sutartą ir įtvirtintą sąlygą Kolektyvinėje sutartyje, ar pirmiausia bandys išsiaiškinti, kaip patogiau administracijai?
Profesinės sąjungos atstovas neprivalo žinoti visų įstatymų atmintinai. Bet yra vienas dalykas, kurį jis privalo žinoti:
kada nustoti linkčioti ir pradėti atlikti savo privalomas funkcijas ginant darbuotojų interesus.
Nes darbuotojui nuo gražaus atstovo galvos linkčiojimo nepadidėja atlyginimas, nesutrumpėja budėjimas ir neatsiranda papildoma atostogų diena.
Galva gali linkčioti nuo vėjo. Profesinė sąjunga turi remtis teise, teisingumo ir protingumo kriterijais bei atlikti pagrindines funkcijas : ginti ir atstovauti.
Ir galbūt tai yra pats paprasčiausias skirtumas tarp tikro darbuotojų atstovavimo ir socialinio dialogo imitacijos, kurį taip pamėgę iš sovietinių laikų atkeliavę veikėjai.
Kai nepriklausomas darbuotojų atstovas klausia „kur tai parašyta?“ – prasideda profesinės sąjungos darbas.
Kai vietinis atstovas tik linksi galva – prasideda spektaklis į kurį bilietų niekas senai nebeperka.
Rūta Gelžinė