Lietuvoje sparčiai daugėja darbuotojų iš Filipinų, tačiau Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ pabrėžia: problema nėra patys atvykstantys žmonės. Klausimai kyla dėl valstybės darbo rinkos politikos – kas kontroliuoja darbuotojų įdarbinimą, kaip užtikrinamos jų teisės ir ar užsienio darbuotojai netaps pigesnės darbo jėgos alternatyva Lietuvos darbuotojams.
„Mes nesame prieš filipiniečius ir jų atvykimą į Lietuvą. Norime, kad į Lietuvą atvykęs Filipinų darbuotojas būtų taip pat apsaugotas kaip ir Lietuvos darbuotojas. Mūsų klausimai skirti ne žmonėms, o sistemai, kuri juos atsiveža ir įdarbina“, – sako LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.
Vien 2026 metų sausio–rugpjūčio mėnesiais Lietuvoje įdarbinti 3 240 Filipinų piliečių, o rugsėjo 1 dieną pagal darbo sutartis Lietuvoje dirbo 4 826 filipiniečiai. Daugiausia jų dirba transporto, statybos ir gamybos sektoriuose.
Ką numato Vyriausybės programa?
„Sandrauga“ atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės programoje nėra jokios konkrečios nuostatos apie filipiniečių ar kitų konkrečių valstybių darbuotojų atsivežimą. Programa kalba apie bendrą darbo rinkos ir migracijos politiką.
Joje numatyta „stiprinti Lietuvos diasporos grįžimą skatinančias priemones“ ir formuoti nuoseklią darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo politiką, pirmenybę teikiant aukštos kvalifikacijos specialistams bei darbuotojams, kurių kompetencijų reikia įmonėms. Kartu programoje aiškiai įrašyta būtinybė „užkirsti kelią dempingui, kurį lemia pigios darbo jėgos įleidimas į rinką“. (Temidy)
Todėl, „Sandraugos“ vertinimu, esminis klausimas yra ne tautybė, o tai, ar praktikoje bus laikomasi pačios Vyriausybės programos principų.
Jeigu valstybė kalba apie darbo rinkos poreikius, kvalifikaciją ir apsaugą nuo darbo užmokesčio dempingo, kyla paprastas klausimas – kaip šie principai bus taikomi sparčiai augant darbuotojų iš trečiųjų šalių skaičiui?
O kaip dėl Lietuvos darbuotojų ir bedarbių?
Vyriausybės programoje įvardijama ir demografinė situacija, ir darbuotojų trūkumas, tačiau valstybės darbo rinkos politika turi būti orientuota ne vien į papildomos darbo jėgos paiešką užsienyje.
Lietuvoje jau egzistuoja užimtumo didinimo priemonės, skirtos darbo ieškantiems žmonėms, jų kvalifikacijai, integracijai į darbo rinką ir naujų darbo vietų kūrimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat numato užimtumo didinimo programas bei priemones darbo rinkoje dalyvaujančių žmonių skaičiui didinti. (socmin.lrv.lt)
„Jeigu turime žmonių, kurie ieško darbo, turime kalbėti apie jų kvalifikaciją, perkvalifikavimą, darbo vietų kūrimą ir galimybes grįžti į darbo rinką. Užsienietis nėra problema. Problema atsiranda tada, kai darbuotojo atsivežimas tampa lengvesniu keliu negu investicija į žmogų, kuris jau gyvena Lietuvoje“. Kokį kelią pasirinko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija profsąjungos sužinos, bet tada jau bus kitas ministras, kuris pirštu baksnos į praeitį.
Darbuotojas turi turėti darbdavį, o ne poną šeimininką
„Sandraugos“ teigimu, pirmiausia būtina užtikrinti, kad užsienietis netaptų priklausomas nuo įdarbinimo tarpininko. Jeigu tas pats tarpininkas žmogų suranda Filipinuose, sutvarko dokumentus, atveža į Lietuvą, suranda darbą, apgyvendina ir organizuoja transportą, darbuotojas gali tapti priklausomas nuo visos sistemos.
„Darbuotojas turi turėti darbdavį, o ne poną šeimininką“, – pabrėžia K. Juknis.
Kitas svarbus klausimas – profesinių sąjungų galimybė pasiekti į Lietuvą atvykusius darbuotojus, juos informuoti apie jų teises ir galimybę pasirinkti profesinę sąjungą.
„Būtų keista, jeigu darbuotoją galėtume atsivežti iš Manilos, tačiau profesinės sąjungos atstovui susitikti su juo taptų problema. Filipinietį galime atgabenti per pusę pasaulio, o darbuotojų atstovui pereiti įmonės vartus – jau beveik tas pats kaip kirsti valstybės sieną“, – sako K. Juknis.
Socialinis dialogas neturi prasidėti tada, kai jau kyla problema
Vyriausybės programoje pabrėžiama racionalios migracijos politikos būtinybė, tačiau „Sandrauga“ mano, kad tokie sprendimai turi būti priimami kartu su socialiniais partneriais.
Profesinė sąjunga kelia klausimus, kas kontroliuos įdarbinimo tarpininkus, kaip bus užkertamas kelias darbuotojų priklausomybei nuo tarpininkų ir kaip bus užtikrinta, kad užsienio darbuotojų įdarbinimas netaptų atlyginimų bei darbo sąlygų dempingo mechanizmu.
„Jeigu sprendžiama, kokių darbuotojų Lietuvai reikia, kiek jų reikia ir kaip jie bus įdarbinami, tai yra ne tik migracijos, bet ir Lietuvos darbo rinkos klausimas. Profesinės sąjungos turi būti įtrauktos tada, kai sprendimai priimami, o ne tada, kai jau reikia gesinti gaisrą“, – sako K. Juknis.
„Sandrauga“ taip pat atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės programoje numatyta ne tik kontroliuojama darbuotojų iš trečiųjų šalių politika, bet ir aiškus principas užkirsti kelią pigios darbo jėgos dempingui. (Temidy)
„Mes turime daug patirties su užsieniečiais ir nesame prieš darbuotojus iš Filipinų ar kitų valstybių. Norime, kad atvykę darbuotojai būtų apsaugoti taip pat, kaip ir Lietuvos darbuotojai. Mūsų klausimai skirti ne filipiniečiams, o pačiai sistemai. Nes jeigu vienas kalba, o kiti turi tik linkčioti galva, tai jau ne dialogas – tai kaklo mankšta“, – sako K. Juknis.
LPS „Sandrauga“ pozicija paprasta: Lietuvai reikia ne pigios darbo jėgos, o tvarkingos darbo rinkos.