Kartais net protingi, išsilavinę darbdaviai pridaro brangiai kainuojančių klaidų, ypač tada, kai vietoj sveiko proto pasirenka klausytis garsiausių oratorių- advokatų, kurie pergalę žada vien dėl savo pavardės žinomumo. O tiesa yra labai paprasta – reikia tinkamai atsiskaityti už darbą.
Klaipėdos transporto įmonės UAB „Šarkutis“ tolimųjų reisų vairuotojas kreipėsi į Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“. Jo reikalavimas buvo paprastas: tinkamai apmokėti komandiruotes ir sumokėti netesybas už uždelstą atsiskaitymą.
Pradinėje ginčo stadijoje dar buvo galima susitarti. Darbdavys būtų sumokėjęs
keletą tūkstančių eurų, darbuotojas atgavęs tai, kas jam priklauso ir abi pusės būtų galėjusios ramiai grįžti prie savo darbų.
Bet tuomet į sceną, regis, įžengė didieji teisinių kovų strategai- garsūs advokatai.
Vilniaus dangoraižyje įsikūrusios advokatų profesinė bendrija įkalbėjo įmonės sąvininkus niekam nieko nemokėti. Ir štai paprastas darbo ginčas virto principine kova iki pergalės!
Kokia pergalė? Čia jau prasideda įdomiausia dalis.
,,Sandrauga“ preliminariu skaičiavimu, vien advokato paslaugos galėjo kainuoti apie 11 tūkstančių eurų: 3 tūkstančiai darbo ginčų komisijoje, 4 tūkstančiai pirmosios instancijos teisme ir dar 4 tūkstančiai apeliacijoje.
O koks darbuotojo reikalavimas? Pinigai už komandiruotes ir netesybos už pavėluotą atsiskaitymą.
Taigi, vietoj kelių tūkstančių eurų taikaus susitarimo – tūkstančiai eurų advokatui, teismai, procesiniai dokumentai ir ilga kelionė iki tos pačios išvados: už atliktą darbą reikia atsiskaityti. Ir dar : tokia įmonė ryškiai papuola į mokesčių inspekcijos akiratį.
Vilniaus miesto apylinkės teismas priteisė vairuotojui 3 540,60 Eur dienpinigių ir 4 783 Eur netesybų. Įmonė sprendimą apskundė. Vilniaus apygardos teismas apeliacinį skundą atmetė, o „Sandrauga“ pasirūpino, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų perduotas antstoliams vykdyti, kuriems taip pat reikia mokėti.
Štai čia ir atsiranda klausimas, kurio galbūt niekas neįtraukė į advokato sąskaitą:
Kas laimėjo šią kovą – darbdavys, darbuotojas ar advokato kontora?
Darbdavys galėjo išspręsti ginčą už kelis tūkstančius eurų. Vietoj to pasirinko ,,pasakų rinkinį“ – brangų kelią, kurio pabaigoje vis tiek teko atsiskaityti su darbuotoju, išleidžiant pinigėlių kelis kartus daugiau, nei buvo darbuotojo prašyta.
Advokatai, žinoma, turi gauti atlygį už savo darbą – atstovavimą, procesinių raštų ruošimą, susipažinimą ir t.t.. Tačiau darbuotojas taip pat turi teisę gauti atlygį už savo darbą. Ir čia jokie garsūs ar mažiau garsūs vardai, retorika, įmantrūs teisiniai išvedžiojimai, kalbos nepanaikina paprasto principo:
Jeigu žmogus dirbo, už jo darbą reikia susimokėti.
Galima ginčytis dėl visko. Galima samdyti advokatus su kosminiais tarifais, rašyti apeliacinius skundus ir kovoti iki paskutinio procesinio dokumento. Juk advokatas pasiruošęs ginti Jūsų interesus iki galo. Tačiau būtų gerai, kad prieš pradedant tokią kovą darbdavys paklaustų savęs, susisiektu su darbuotojo atstovais ir išsiaiškintu: ar įmonė tikrai gina savo teises, ar tiesiog mokame už tai, kad kas nors įtikintų mus nebežiūrėti į realybę?
Dažnai, didžiausia teisinė pergalė yra ne laimėta byla, o laiku pasirašyta taikos sutartis.
O brangiausia klaida – patikėti veikėjais, kurie įtikinėja, kad už žmogaus darbą galima nemokėti, jeigu tik pakankamai ilgai ir garsiai ginčysiesi.
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ toliau gina ir atstovauja darbuotojus, nesureikšmindama kokie Vilniaus ar Kauno advokatai prižada pergales ir verslo klestėjimą.
Teisingumas neturi būti dangoraižio privilegija. O atlyginimas už darbą – ne advokato derybų objektas. Geriausias ginčas yra tada, kai išvengiame pačio ginčo.
Pirmininkas Kęstutis Juknis