Praėjo daugiau nei šimtas metų, pasikeitė valstybė, santvarka ir darbo santykiai, tačiau viena problema Lietuvoje išliko beveik nepakitusi – darbuotojams vis dar sunku veikti išvien.
Ant stalo gulintis, mūsų bendradarbės Gerdos išsaugotas, 1919 m. spalio 8 d. Kaune leisto laikraščio „Laisvė“ numeris šiandien atrodo tarsi iš praeities atsiųstas priminimas. Jame jau tada buvo kalbama apie darbininkų organizavimąsi, jų interesų gynimą ir socialines problemas. Tuomet, labai sudėtingomis pačiai Lietuvai sąlygomis, profesinis judėjimas tik kūrėsi. Šiandien profesinės sąjungos turi specialų įstatymą, šiokias-tokias teises, ir galimybes sudaryti kolektyvines sutartis, derėtis, organizuoti protestus, streikus.
Tačiau kyla klausimas: ar išmokome svarbiausią pamoką – kad vieningai – viena kryptimi veikdami darbuotojai gali pasiekti gerokai daugiau negu pavienės organizacijos?
Mokytojų reikalavimai pagrįsti. Tačiau ar pakanka vien streiko?
LPS „Sandrauga“, kaip ir kitos profesinės sąjungos, iš viešosios informacijos priemonių sužinojo, kad lapkričio 16 d. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga pradėjo neterminuotą streiką. Vienas pagrindinių reikalavimų – 10 proc. didinti pedagoginių darbuotojų pareiginės algos koeficientus.
LPS „Sandrauga“ palaiko pedagogų teisę reikalauti sąžiningo atlygio ir vykdomų susitarimų. Šiuo metu mūsų organizacijoje vykdoma skubi pedagogų apklausa, kuria siekiama išsiaiškinti darbuotojų požiūrį į streiką ir realias galimybes jame dalyvauti.
Tačiau palaikyti teisėtus reikalavimus – nereiškia automatiškai pritarti kiekvienam pasirinktam veikimo būdui. Streikas yra rimta kolektyvinės kovos priemonė, todėl jam turi būti pasirengta ne tik teisiškai, bet ir organizaciškai.
Ką rodo artimiausių Europos Sąjungos šalių patirtis?
Pažvelkime į Latviją, Estiją ir Lenkiją. Tai šalys, kurių istorinė, ekonominė ir socialinė patirtis mums gana artima. Jų pavyzdžiai parodo, kad profesinių sąjungų veikimo būdas gali turėti tiesioginės įtakos rezultatams.
Latvija. 2022–2023 m. Latvijos pedagogų profesinės sąjungos derėjosi su valdžia dėl atlyginimų didinimo ir darbo krūvio subalansavimo. Nepavykus laiku įgyvendinti susitarimų, 2023 m. balandį įvyko trijų dienų streikas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 19 tūkst. švietimo darbuotojų. Galiausiai valdžia patvirtino atlyginimų didinimo grafiką ir atitinkamus darbo apmokėjimo pakeitimus. Šis pavyzdys rodo, kad susitarimas turi būti ne tik pasirašytas, bet ir realiai vykdomas, o darbuotojų organizuotumas leidžia reikalauti atsakomybės.
Estija. 2024 m. sausį apsijungusios mokytojų organizacijos pradėjo neterminuotą streiką. Po septynių darbo dienų buvo pasiektas kompromisas: valdžia papildomai skyrė 5,7 mln. eurų atlyginimams, o profesinė sąjunga sutiko nutraukti streiką. Svarbu ir tai, kad buvo sutarta tęsti kolektyvines derybas dėl ilgalaikio pedagogų atlyginimų augimo iki 2027 metų. Tai parodė, kad net ir nesutampant pradinėms pozicijoms galima pasiekti apčiuopiamą rezultatą, kai derybos turi aiškų tikslą.
Lenkija. 2019 m. švietimo darbuotojų streikas parodė ir kitą pusę. Dalis profesinių sąjungų nesutarė dėl valdžios pasiūlymų: viena organizacija pasirašė atskirą susitarimą, o kitos tęsė streiką. Tris savaites trukęs streikas nors ir sulaukė didelio visuomenės dėmesio, tačiau pagrindinių reikalavimų įgyvendinti nepavyko. Tai svarbi pamoka: didelis streikuojančiųjų skaičius dar negarantuoja sėkmės, jeigu profesinės sąjungos neturi bendros pozicijos ir vieningo veiksmų plano.
Šių šalių patirtis nėra vienoda, tačiau išvada panaši – svarbu ne vien tai, kiek žmonių išeina į protestą, bet ir tai, kaip organizacijos susitaria, kokią derybinę poziciją pateikia ir kaip kontroliuoja susitarimų vykdymą.
Vienybė neatsiranda nuo reikalavimo būti vieningiems
Lietuvos profesinių sąjungų judėjime kartais susidaro paradoksali situacija: užuot ieškojus bendrų sprendimų, pradedama vertinti, kas labiau palaiko, kas mažiau prisideda ir kas turėtų paklusti jau priimtiems vienos šakinės profsąjungos sprendimams.
Verta priminti,kad profesinės sąjungos nėra vieno vadovo filialai. Kiekviena turi savo narius, įstatus, valdymo organus, įsipareigojimus ir atsakomybę prieš darbuotojus. Todėl tikras solidarumas negali būti grindžiamas reikalavimu besąlygiškai pritarti kitos organizacijos pasirinktam veikimo būdui, nors iš dalies jis ir atrodytų išgarsintas.
Jeigu norime bendro rezultato, pirmiausia turime išmokti bendradarbiauti: iš anksto tartis, išklausyti skirtingas nuomones, derinti reikalavimus ir kartu planuoti veiksmus. Negalima reikalauti vienybės ten, kur nebuvo bendradarbiavimo, ten kur nebuvo sukurtas pasitikėjimas.
Dar blogiau atsitinka tada, kai profesinės sąjungos pradeda konkuruoti tarpusavyje dėl lyderystės, garsumo, užuot sutelkusios jėgas prieš valdžios ciniškumą ir abejingumą darbuotojų problemoms.
„Sandrauga“ renkasi darbuotojų nuomonę ir atsakingą veikimą
Pirmininkas Kęstutis Juknis sako : LPS „Sandrauga“ pozicija aiški: pedagogų reikalavimai turi būti išgirsti, o prisiimti įsipareigojimai – vykdomi. Tačiau prieš priimant sprendimus dėl bendrų protesto priemonių būtina išgirsti savo narius ir įvertinti realias organizacijų galimybes, apsisprendimą.
Todėl vykdome skubią pedagogų apklausą. Mums svarbu ne tik deklaruoti palaikymą, bet ir žinoti, kokį realų darbuotojų dalyvavimą galime užtikrinti.
Profesinių sąjungų stiprybė matuojama ne vadovų ambicijomis, susireikšminimu,viešais pareiškimais ar tarpusavio varžybomis. Ji matuojama gebėjimu susitarti ir pasiekti rezultatą.
Nes valdžiai daug lengviau kalbėtis su susiskaldžiusiomis profesinėmis sąjungomis negu su vieningais, viena kryptimi veikiančiais darbuotojais.
Parengė Rūta Gelžinė