2015-03-29 
Statistikai skelbia, Lietuvoje emigracijos banga jau stabilizuojasi. Geresnio gyvenimo paieškas užsienyje- ypatingai vakarų Europos šalyse – pasirenka vis mažiau tautiečių, o iš tokį kelią pasirinkusiųjų – vis didesnė dalis grįžta į Lietuvą. Kad emigranto gyvenimas nebūtinai yra toks saldus, kaip mėgsta pasakoti patyrusieji vadinamąsias „sėkmės istorijas“, įrodo ir praėjusią savaitę Vokietijoje atliktas žurnalistinis tyrimas , atskleidęs su kokia šiurpia realybe šioje šalyje susiduria migrantai statybininkai.
Prabanga ir skurdas
2014-ųjų rudenį pačiame Vokietijos sostinės Berlyno centre su didele pompastika buvo atidarytas naujas, milžiniškas prekybos centras „Mall of Berlin“ (liet. – „Berlyno prekybos centros“) įsikūręs visai greta garsiųjų Brandenburgo vartų.
Po atidarymo tepraėjus porai savaičių, Vokietijoje kilo skandalas. Paaiškėjo, kad maždaug trisdešimčiai rumunų darbininkų, stačiusių prabangųjį prekybos centrą, vis dar nebuvo sumokėtas keleto mėnesių atlyginimas. Vieno iš jų – Ovidijaus (angl. Ovidiu) – istoriją pasakoja žurnalistė R. Knaebel, pažvelgusi į statybose dirbančių migrantų kasdienybę.
Ovidijaus istorija
- *€6 per valandą – tai daug mažiau už minimalų valandinį atlygį, kuris Vokietijoje, statybos ir viešųjų darbų sektoriuje, siekia €10.75.
Berlyne jis gyveno jau eilę metų, kai 2014 m. vasarą, pažįstamas darbų vadovas pasiūlė Ovidijui dirbą statant būsimąjį prekybos centrą.
„Mums žadėjo €8 – €9/val. atlyginimą. Realiai, mums mokėjo po €6* per valandą“ – pasakoja Ovidijus. Be to, net ir kelis kartus reikalavę, darbininkai taip ir negavo darbo sutarčių.
„Tad taip ir dirbome. Porą mėnesių atlyginimą gaudavome kas porą savaičių, tačiau vėliau mums išvis nustojo mokėti“. Negalėdami susimokėti už būstą, daugelis darbininkų atsidūrė gatvėje.
„Kaltas ne aš, kalti…“
Kilus skandalui, pagrindinis prekybos centro investuotojas visą atsakomybę dėl susidariusios situacijos suvertė subrangovams, kurie buvo atsakingi už darbuotojų samdą. Pagrindinis rangovas padarė tą patį. Be to, pastarasis gruodį dar ir pranešė apie savo bankrotą.
Tokioje situacijoje kaltų kaip ir nebelieka. O po trijų, keturių, penkių savaičių vėl įsteigiama labai panaši kompanija nauju pavadinimu, kuri kratosi bet kokios atsakomybės dėl buvusių įsipareigojimų.
Plintanti schema
Kaip žurnalistei pasakojo migrantus statybininkus atstovaujančių profesinių sąjungų specialistai, tokie atvejai Vokietijoje tampa vis dažnesni. Vis daugiau statybos ir viešųjų darbų kompanijų kreipiasi į darbuotojus „nuomojančius“ subrangovus.
Kaip to pasekmė, pastaruoju metu ypatingai „užderėjo“ kompanijų, kurių vienintelė specializacija – pigios darbo jėgos tiekimas statyboms. Profesinių sąjungų atstovai žurnalistei tvirtino, kad tai yra „suklastotos“ įmonės. „Ant popieriaus“ jos atrodo gerai, tačiau faktiškai, jų vienintelė veikla yra tiekti darbuotojus labai mažomis kainomis. Dažnai tokios kompanijos atlyginimus moka tik pirmus kelis mėnesius, po to tai daryti nustoja, tikėdamosi, kad darbuotojai tęs darbą net ir negaudami atlygio, su viltimi, kad atlyginimai bus išmokėti pasibaigus kontraktui.
Pinigų kalba
Imigrantai statybininkai paprastai atvyksta iš šalių, kur atlyginimai yra labai maži. Kai, pavyzdžiui, Rumunijoje €300 – €400 uždirbančiam statybininkui yra pasiūlomas darbas Vokietijoje už €1200 – tai atrodo kaip labai daug pinigų. Tačiau iš tikrųjų, tai yra kur kas žemesnis nei Vokietijoje priimtas atlygis už darbą šiame sektoriuje. Be to, įmonės dažnai išskaičiuoja iš šio atlyginimo išlaidas už darbuotojo būstą ar kelionę, nors įstatai tai ir draudžia.
Šiuo metu plinta ir dar žalingesnė „mada“: kai kurie statybininkai yra samdomi kaip savarankiškai dirbantys asmenys. Tokiu būdu, darbuotojai praranda ir savo teises reikalauti minimalaus atlyginimo ar socialinio draudimo.
Rezultatai – statistikoje
Mąstai, kiek darbuotojų nukenčia nuo tokių sukčiavimo būdų, atsispindi statistikoje. Žymiai didesnis skaičius Rumunų ir Bulgarų pragyvenimui turi pasikliauti socialinėmis išmokomis, nors ir yra dirbantys. 7 procentai jų gauna valstybines išmokas, papildančias jų reikalavimų neatitinkančius atlyginimus. Tuo tarpu tokiomis išmokomis savo menkus atlyginimus kompensuoti turi tik 3.3 procentai visų šalies gyventojų.
Parengė Rūta Geležinė, remiantis equaltimes.org.