2016-02-10 
Šiandien Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ atstovai dalyvauja vykstančioje konferencijoje „Socialinė Europa – dabartis ir ateitis“. Joje ateities darbo santykių vizija, be Lietuvos profsąjungiečių ir politikų, dalinasi ir Europos profesinių sąjungų federacijos generalinis sekretorius P. Scherrer, bei Suomijos SAK atstovė, teisininkė K. Lehto-Komulainen.
Prasidėjusioje konferencijoje Loreta Graužinienė pasveikino konferencijos dalyvius. Savo kalboje Seimo pirmininkė akcentavo „Socialinio modelio“ vientisumą, bei poįstatyminių teisės aktų svarbą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė pasinaudojo profesių sąjungių paminėtu „paruožtuku“ ir vardino ankstesnius savo susitikimus su profsąjungomis trišalėje taryboje, konferencijose ir rugsėjo 10-osios mitingo metu.
P.Scherrer (per vidurį)
P. Scherrer apžvelgė padėtį Europoje. Socialinio dialogo padėtis prasta ne vien Lietuvoje. Neproporcingo neoliberalizmo sustiprėjimas ir dėl to menkančios socialinės apsaugos problemos šiuo metu sprendžiamos net tokiuose šalyse kaip Suomija, Didžioji Britanija, Ispanija.
Bene esminė žinutė, kurią savo kalboje siuntėtė Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas, yra stebėjinai paprasta: negalima turėtu stiprios socialinės apsaugos ir dirbančiuosius saugančių įstatymų be stiprių profsąjungų.
Deja, jo kalbą nutraukė netikėtai padirodžiusi LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė. Kadangi šis komitetas šiuo metu toliau svarsto Socialinį modelį, jai buvo suteiktas žodis išimties tvarka.
Tęsdamas savo pasisakymą, P. Scherrer pažymėjo, jog „smūgį žemiau juostos“ socialiniam dialogui sudavė 2009-ųjų ekonominė krizė. Tuomet įsivyravęs požiūris, kad būtina taupyti, išlikti produktyviems, įtvirtino ir nuostatas, kad nereikia skirti didelio dėmesio socialinių partnerių susikalbėjimui, bendradarbiavimui. Daugelio ES šalių ekonomikoms atsigavus, socialinė apsauga ir darbuotoujų teisės taip ir liko „kriziniam“ lygmeny. Tai įrodo ir faktas, kad nuo šio laikotarpio nebuvo priimtas nei vienas ženklus darbuotojų teises stiprinantis įstatymas tarptautiniu lygmeniu.
Nepaisant to, kaip dažnai pasitaiko, išlieka pastebima ir ryški ironiška tendencija: stiprios profsąjungos, stiprios dirbančiųjų teisės ir jų reprezentacija tiesiogiai koreliuoja su stipria šalies ekonomika.
Rūta Geležinė