2016-05-02
Praėjusią savaitę kilo pasipiktinimas išaugusiomis prekių kainomis, kitaip dar žinomas kaip „kalafioro krizė“.Šioje diskusijoje nuomonės pasiskirstė pusiau: kol dalis visuomenės piktinosi kosmosą pasiekusiomis kainomis, kiti (įskaitant statistikos departamentą) teigė, kad kainos nekilo ir net sumažėjo. Deja, bet mažų atlyginimų problema liko beveik nepastebėta, nors šioje „krizėje“ mažos algos vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį.
Papiktino kainos
Kalafioro krizė prasidėjo nuo nuotraukos, kurioje pavaizduota kalafioro prekybos centre kaina. Ši nuotrauka greitai pasklido, o po euro įvedimo išaugusiomis kainomis pasipiktinę žmonės ėmė kelti ir kitų produktų (vyšnių, riešutų, lietuviško šokolado) kainų nuotraukas, bei organizuoti protesto akcijas, tokias kaip raginimas 3 dienas neiti į parduotuves ir gegužės 14 d. vyksiantys mitingai.
Pasiskirstė į dvi stovyklas
Diskusija dėl kainų itin įsisiūbavo, kai į besipiktinančiųjų pusę stojo žymus Lietuvos dainininkas,vėliau atsiėmęs savo nuomonę. Tačiau, kad pardavinėti kalafiorus po 3+ eurus yra nepadoru, sutiko ne visi. Štai statistikos departamentas teigia, kad po euro įvedimo kainos Lietuvoje ne tik nekilo, bet kai kur ir sumažėjo. Tuo tarpu įvairūs ekonomistai ir apžvalgininkai įrodinėjo, jog: 1) kalafioro kaina ne sezono metu ir turėtų būti būti aukšta; 2) Lietuvoje kainos nėra aukštos. Palyginus su ES, jos – vidutiniškos.
Ragino streikuoti, bet apie darbą nekalbėjo
Nepaisant to, akcijos prieš aukštas kainas ir toliau organizuojamos, o internete galima rasti ir pasirašyti peticiją, raginanči
ą neiti 3 dienas į parduotuves, bei organizuoti streikus įvariuose miestuose.
Būtent pastaroji frazė verta atskiro aptarimo ne vien todėl, kad šį atsišaukimą rašęs žmogus nežinojo kas yra streikas ir šią sąvoką pavartojo ne laiku ir ne vietoje. Tiesa sakant, įvyko priešingai – visai netyčia raginimas streikuoti atsidūrė būtent ten, kur ir turėtų būti.
„Ne kainos aukštos, o jūsų atlyginimai maži“
Lietuvių atlyginimai yra vieni mažiausių ES. Apie tai jau kalba nebe vien profsąjungos, o net ir paprastai profsąjungoms „pagalius į ratus“ mėgstantys pakaišioti liberalūs ekonomistai. Tačiau diskusijoje apie prekių kainas, atlyginimus kažkodėl prisimena tik tie, kuriems kainos, šiaip jau, problemų nekelia.
O be reikalo. Kaip savo straipsnyje gražiai išdėsto Tautvydas Marčiulaitis, Lietuvoje kainos nėra tokios jau aukštos lyginant su kitomis ES šalimis. O štai jei palyginsime atlyginimus – jie skiriasi drastiškai. Tad natūralu, jog kainos gyventojus šokiruoja. Juo labiau turint omenyje, kad didžioji dalis žmonių uždirba vidutinį ir mažesnį atlyginimą.
„Daugumoje Vakarų Europos valstybių minimalus atlyginimas yra toks, už kurį galima labai sėkmingai egzistuoti ir kurti bazinį gyvenimą, tačiau Lietuvoje jis – tiesiog per mažas. Tai yra elementarus faktas. Į rankas gaunamas vidutinis atlyginimas, lyginant su Europos vidurkiu, taip pat ypač mažas.“
– Tautvydas Marčiulaitis, alfa.lt
Tad reikėtų reikalauti ne mažesnių kainų, o didesnių atlyginimų. Ir didžiuosius prekybos tinklus derėtų boikotuoti ne todėl, kad pardavinėja kalafiorus po 3 eurus, o už tai, jog jų darbuotojai iš savo atlyginimo to kalafioro nelabai gali įpirkti.
Protestuojame ar tik imituojame?
Vis tik kalbant apie protesto akcijas, boikotus ir streikus, derėtų būti sąžiningiems ir prisipažinti, kad ir patys nepersistengiame, jog būtų kitaip. Ironiška, tačiau tą dieną, kuomet kalafioro krizė pateko į žiniasklaidos akiratį, o Facebook itin įnirtingai kūrėsi protesto grupės, Vilniuje vyko realius, šią problemą keliantis renginys.
Protesto akcijoje „Už didesnius atlyginimus ir vaikų svajonių išsipildymą“, kaip sufleruoja pats pavadinimas, buvo reikalaujama ne tik didesnių atlyginimų, bet ir kalbama apie tai, jog iš dabartinių atlyginimų – ypač šeimoms – pragyventi ir auginti vaikus tampa nebeįmanoma.
Ši akcija tūkstančių aukštomis kainomis (bet ne žemais atlyginimais!) besipiktinančių gyventojų dėmesio nepatraukė. Kol profesinių sąjungų aktyvistai stovėjo prie Vyriausybės, jie buvo užsiėmę nusivylimo liejimu socialiniuose tinkluose.
Tad kol kas, tenka džiaugtis tuo ką turime – bundančia pilietine savimone (tegul ir virtualia), bei palinkėti nenuleisti rankų, o ateityje jungtis, vienytis ir tapti savo valstybės kūrėjais!
Rūta Geležinė
Nuotr.: Morguefile, Creative commons lic.