Per pastaruosius metus skaitmeninėse platformose dirbančių kurjerių-partnerių veiklos populiarumas staigiai pakilo ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungos šalyse. Dažniausiai šį darbą atlieka studentai ar laikinai darbo neturintys, ieškantys žmonės. Tiesa, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie su individualia veikla dirba kurjeriu kaip nuolatinio darbo arba papildomo uždarbio pobūdžiu. 2020 metais, kai pasaulį ištiko pandeminė krizė, kai miestai ir valstybės buvo priverstos užsidaryti, pradėjo plisti maisto užsisakymas iš restoranų į namus. Tokį laikotarpį galima pavadinti kurjerių-partnerių aukso amžiumi ir savotiška restoranų „gelbėjimo operacija“.

2021 metų gruodžio 9 dieną, Briuselyje, Europos Komisija pateikė Europos Parlamento ir tarybos direktyvos pasiūlymą dėl darbo skaitmeninėse platformose sąlygų gerinimo. Pasiūlymo tikslas – užtikrinti teises į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas, darbuotojų teisę į informaciją ir konsultacijas. Kaip rašoma direktyvoje, „Skaitmeninės darbo platformos skatina novatoriškas paslaugas ir naujus verslo modelius ir suteikia daug galimybių klientams ir įmonėms“. Tokios darbo galimybės padeda papildyti darbo jėgą ir suteikti galimybę užsidirbti žmonėms, turintiems įvairių poreikių ir priežasčių. Skaitmeninėmis darbo platformomis naudojasi jaunimas, neįgalumą turintys žmonės, migrantai, rasinių ir etninių mažumų atstovai ar priežiūros pareigų turintys asmenys.

Šiuo metu platforminio pobūdžio darbo pozicijose, esančiose Europos Sąjungoje, dirba net per 28 mln. žmonių. Iki dabar susikūrė maždaug 500 skaitmeninių darbo platformų, kuriose leidžiama žmonėms dirbti savarankiškai. Šis naujoviškas darbo sektorius per 2020 metus surinko net 14 mlrd. eurų pajamų. Palyginus su 2016 m., skirtumas yra maždaug apie 11 mlrd. eurų. Toks staigus pelno augimas lėmė skaitmeninių platformų sėkmę, bet tuo pačiu sukėlė klausimų, problemų ir rūpesčių dėl žmonių, dirbančių šioje srityje. Pradėta gauti vis daugiau skundų dėl ilgų darbo valandų ir uždarbio santykio nesąžiningumo, fizinio išsekimo, socialinių garantijų trūkumo. Dauguma skaitmeninių platformų nesuteikia net sveikatos draudimo ir darbuotojas yra priverčiamas draustis savarankiškai. Jeigu sritis tampa sunkiai suvokiamai pelninga, tos srities darbuotojais turi būti tinkamai pasirūpinta, suteikiant jiems tokias pat darbo sąlygas kaip ir kitų sektorių darbuotojams.

Lietuvos Trišalė Taryba jau pradėjo nagrinėti Europos Sąjungos pateiktą direktyvą, diskutuoti ir teikti siūlymus, pastabas šios direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje. Nagrinėjant gautą medžiagą tapo aišku, kad skaitmeninių darbo platformų ateitis Lietuvoje bus pagrįsta darbo santykių esme. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) Trišalės Tarybos posėdžio metu pasisakė, kad kurjeriai turi išlikti taip, kaip yra iki šiol. Priešingai, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ mano, kad kurjeriai turi būti apdrausti, jiems būtų suteiktos tokios pačios teisės kaip ir paprastiems kitų sferų darbuotojams, gauti visas reikiamas priemones darbo funkcijoms atlikti ar suteikti kompensacijas už išlaidas, reikalingas darbui. Ne visi žmonės žino, kokius interesus atstovauja pagrinde iš turto nuomos lėšų išsilaikanti LPSK. „Daug kalbama, kad pandemijos metu kurjeriai-partneriai išgelbėjo restoranus nuo bankroto ir už tai gavo didelį uždarbį. Tačiau beveik niekas nepagalvojo, kokiomis sąlygomis užsakytas maistas patekdavo prie kliento namo ar buto durų“, – komentavo LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Šaltis, purvas, drėgmė, peršalimai, ligos, traumos, nelaimingi atsitikimai darbo metu, transporto priemonių gedimai, kuriais kurjeris-partneris privalo pasirūpinti pats be jokių kompensacijų. Dažniausiai skaitmeninės darbo platformos kurjeriams už užstato mokestį išduoda tik specialus krepšius, skirtus maistui gabenti. Labai retu atveju darbuotojas gauna kokią nors striukę, kepurę, specialias darbui skirtas kelnes, avalynę ar tiesiog apsaugos priemones. Vėl gi – šiais reikalais neretu atveju turi pasirūpinti pats kurjeris savo paties lėšomis.

Tiesa, kalbama, kad po šios Europos Sąjungos direktyvos įgyvendinimo, tikėtina, kad sumažės kurjerių, dirbančių skaitmeninėse darbo platformose, skaičius. Priežastis: daug kas renkasi šią sritį dėl ypatingai lankstaus darbo grafiko, leidžiančio dirbti tiek studentams, tiek jau esamiems įvairių sričių darbuotojams ar kitiems, alternatyvių pajamų šaltinių ieškantiems žmonėms. Tačiau nepagrįstai, be jokių tyrimų, teigiama, kad nebebus lankstaus darbo grafiko ar laisvo prisijungimo prie platformos ir kad reikės dirbti nustatytas, pilnas darbo dienos valandas. Reikia kovoti, kad būtų užtikrintos ir kitos darbo sąlygos, socialinės garantijos. Tokiu atveju, skaitmeninės darbo platformos, kurios taps darbdaviais. Jie turės skirti pinigų nelaimingų atsitikimų draudimui, darbo priemonių užtikrinimui, sveikatos draudimui, pajamų mokesčiams. Visa tai – elementarios, žmogiškos darbo sąlygos ir, suprantamai, turi būti įgyvendintos.

Mūsų jaunai šaliai – Lietuvai – tai ypač svarbu, kai joje yra mažai žmonių, o kurjeriai-partneriai dirba tik didžiuosiuose miestuose. Mūsų jaunimas turi būti kuo labiau išprusęs, daugiau mokytis ir būtų intelektualus. Lietuvos šviesi ir perspektyvi ateitis bus pasiekta tik per mokslą, kvalifikaciją ir kokybę. Negalima leisti, kad dėl aplaidžios ir nerūpestingos politikos šimtai ar tūkstančiai žmonių liktų be galimybės dirbti ir sąžiningai užsidirbti. Ciniškumo bruožo darbo santykiuose – negali būti. Darbdaviui negali nerūpėti darbuotojas, kai šis patiria nelaimingą atsitikimą, susižaloja. Jam negali rūpėti tik pelnas ir tuo pačiu negalvoti, nesirūpinti tais, kurie neša pinigus darbdaviui.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ jau jungia nemažą būrį kurjerių ir Jūsų nuomonės, idėjos, kritika ir pasiūlymai – ypatingai svarbūs ir reikalingi, svarstant šiuos klausimus. Nuo Europos Sąjungos skaitmeninių darbo platformų direktyvos priklausys ne tik kurjerių-partnerių darbo sąlygos ir ateitis, bet ir kitų žmonių, dirbančių platforminį darbą.

Giedrius Katkauskas

Prieš kelis mėnesius į Lietuvą atvyko 177 iš Afganistano evakuoti žmonės, kurie mūsų šaliai padėjo ir kitaip buvo naudingi užsienio reikaluose. Buvo atskleista, kad dalis pabėgėlių norėtų persikelti į šalies didžiuosius miestus, kur šie lengviau integruotųsi į visuomenę. Tiesa, kaip paaiškėjo, Lietuvos darbdaviai buvo susidomėję į Lietuvą atvykusiais naujaisiais specialistais, todėl integracija į visuomenę ir darbo paieškos buvo lengvesnės.

Kaip skelbiama Užimtumo tarnybos interneto svetainėje, piliečiai iš Afganistano pasklido į įvairius Lietuvos miestus. Kai kurie jau dirba, o kiti darbo vis dar ieško. Iš 87 atvykėlių liko 45, kurie yra registruoti Raseiniuose, savivaldybės Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuje. Septynios moterys atsisakė ieškoti darbo dėl nėštumo ir mažamečių vaikų priežiūros. Vilniuje darbo ieško 17 pabėgėlių, Kaune – 15. Tuo tarpu,  Klaipėdoje, yra tik du afganistaniečiai. „Iš šito menko pavyzdėlio galima spręsti, kad liberalų deklaracijos ir darbai – skiriasi kardinaliai Miestas, kuris giriasi liberaliu požiūriu, sensansingai skelbiasi, kad kuriamos laisvos darbo vietos, užima paskutinę vietą pabėgėlių karjeros paieškos klausimu“, – pabrėžia Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Taip pat skelbiama, kad dauguma šių žmonių planuoja dirbti, o dvi merginos nori studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Iš tolimos šalies atvykusiais žmonėmis susidomėjo ir Lietuvos darbdaviai. Pasak Vilniaus jaunimo užimtumo skyriaus vedėjos Jolantos Skirmantienės, Vilniuje labai trūksta darbuotojų, todėl daug darbdavių domisi atvykėliais ir kviečia juos susipažinti su darbo pozicijomis, aplinka ir specifika. „Dauguma vyrų moka anglų kalbą. Savo šalyje baigę vadybos, ekonomikos, farmacijos, akušerijos mokslus <…> tačiau nemaža dalis yra ir be profesinės kvalifikacijos“, – sakė J. Skirmantienė.

Dauguma pabėgėlių kol kas dirba pagal ne pagal savo specialybę. Pavyzdžiui, Vilniuje dirbantis afganistanietis, turintis farmacijos ir anglų filologijos išsilavinimą, dirba prekybos centre, pakuotoju. Kitas atvykėlis dirba užkandinės pardavėju, o tris humanitarinį statusą turinčius piliečius iš Afganistano planuojama įdarbinti automobilių plovykloje. Kaune vienas afganistanietis dirba virėju greito maisto užkandinėje, tačiau tikisi daugiau darbo pasiūlymų. Iš 15 Kaune esančių atvykėlių, vienas yra sulaukęs senatvės pensinio amžiaus, tuo tarpu kitas – galimai turi specialiųjų poreikių.

Atskleidžiama ir kokių darbo pasiūlymų gauna iš Afganistano atvykę piliečiai. Atvykėlius skatina dirbti tokiose darbo pozicijose kaip fasuotojai, presuotojai, virėjai ir pagalbiniai darbuotojai. Siūloma ir mūrininko, statybų darbuotojo, kepėjo pozicijos. Taip pat kviečiama dirbti autobusų ir troleibusų vairuotojais. Susidomėjimo afganistaniečiais nepraleidžia ir logistikos sektorius. Čia siūloma dirbti prekių rinkėjais, pagalbiniais darbuotojais ir krovikais. Kaip teigia darbdaviai, jiems yra svarbiausia, kad darbuotojas būtų motyvuotas ir nusiteikęs darbui, todėl pilietybė jiems yra nesvarbi. Tačiau šiuo klausimu iškyla iš trečiųjų šalių atvykusių darbuotojų išnaudojimo rizika.

Lietuva nuo pat viduramžių laikų buvo atvira įvairių tautų žmonėms. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, didysis kunigaikštis Gediminas laiškais kvietė atvykti įvairius riterius, prekiautojus, gydytojus, kalvius ir kitus amatininkus dirbti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiuo atveju, Lietuva padeda iš Afganistano atvykusiems žmonėms, kurie ištikimai darbavosi Lietuvos naudai Afganistane. Todėl nebijokime tolerantiškos valstybės požymių, padėkime atvykėliams apsiprasti ir tapti mūsų visuomenės dalimi.

Giedrius Katkauskas

Lietuvoje nuo pat pasaulinės finansų krizės didėjo bedarbių skaičius, kuris išliko aukštas dar iki šių dienų. Tiesa, paskutiniais metais bedarbių vis mažėjo, tačiau pasaulį ištikusi pandemija tam vėl padarė neigiamą įtaką. 66 tūkstančiai – tiek Lietuvoje yra bedarbių, kurie nedirba jau daugiau nei metus, nors yra darbingo amžiaus. Nors nuo vasaros darbo neturinčių gyventojų mažėja, vis dar yra ilgalaikių bedarbių, kurių procentas sudaro 1,3 proc. – didesnis nei prieš metus. Užimtumo tarnybos specialistai atskleidė, kodėl ir kokiu dėsningumu kinta bedarbių skaičius Lietuvoje.

„Darbo rinka gana greitai atsistatė, bet vis dar yra išbalansuota“

Specialistai nustatė, kad per 20 metų stebėjimo ilgalaikių darbo neturinčių žmonių skaičius didėja krizių laikotarpiais. Pavyzdžiui, po Rusijos krizės (2000-2004 m.) metinis bedarbių skaičius sparčiai augo ir buvo pasiekęs net 47 proc. Tuo tarpu mažiausiai bedarbių buvo registruota 2008 metais – iš viso 3,8 tūkst. (5,1 proc.) darbo ieškančiųjų. 47 proc. riba buvo vėl pasiekta po pasaulinės finansų krizės (2010-2014 m.). Panaši situacija pastebėta ir šių metų birželį – ilgalaikių bedarbių skaičius sudarė 43,6 proc. iš visų darbo neturinčių žmonių. Tuo tarpu prieš pandemiją, jie sudarė tik 17,3 proc. (27,2 tūkst.).

Pasak Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotojo Gyčio Darulio, dabartinė situacija visgi yra kitokia nei lyginant su ankstesniais sunkiais metais. „Po pirmųjų pandemijos metų šoko, darbo rinka gana greitai atsistatė, bet vis dar yra išbalansuota. Kaip niekada anksčiau šiais metais augo darbo paklausos tempai“, – komentavo direktoriaus pavaduotojas. G. Darulis taip pat pridūrė, kad nors darbo pasiūla mažėjo, to neužteko, kad būtų užpildytos laisvos darbo vietos ir patenkinti darbdavių poreikiai.

„Be darbo esančių žmonių trukmė yra ilgesnė nei 10 metų“

Remiantis Užimtumo tarnybos informacija, ilgalaikių bedarbių daugiausiai registruota Lazdijų rajono savivaldybėje – 67,4 proc. Toliau seka Kazlų Rūdos (52,7 proc.), Kalvarijos (49,1 proc.) ir Šiaulių r. (49,1 proc.) savivaldybės. Tuo tarpu mažiausiai ilgalaikių bedarbių yra Klaipėdos rajono savivaldybėje – (16,5 proc.), Pakruojo (20,4 proc.) ir Širvintų (20,8 proc.) savivaldybėse.

Atskleista, kad net 198 Užimtumo tarnyboje be darbo esančių žmonių trukmė yra ilgesnė nei 10 metų. Tuo tarpu daugumos žmonių, kurie neturi darbo iki 10 metų, priežastys yra labai panašios. Tai asmenys, turintys sveikatos problemų, ribotą darbingumą, turi priklausomybių ar psichologinių problemų, turi didelius bankinius įsiskolinimus, slaugo ir prižiūri kitus šeimos narius.

Primenama, kad norint turėti bedarbio statusą Užimtumo tarnyboje, būtina yra ieškoti darbo. Tai galima daryti tiek savarankiškai, tiek su specialistų pagalba. Tačiau, jeigu darbo neturintis asmuo neparodo noro ieškoti darbo ar pastoviai atsisako pasiūlymų, nustatyta tvarka jie yra pašalinami iš Užimtumo tarnybos. Tokie pokyčiai priimti tam, kad būtų galima teikti kokybiškas ir efektyvias paslaugas tiems, kuriems to tikrai reikia.

Giedrius Katkauskas

Pastarosiomis dienomis Lietuvoje aidi skandalinga naujiena, kad LR vidaus reikalų ministerijos sprendimu norima likviduoti „Pušynas“ sanatoriją Palangoje. Tokie planai gali lemti šimtų sanatorijos darbuotojų, tūkstančių pareigūnų ir kurorto gyvenimą. Tačiau kaip ir kodėl reikia išgelbėti „Pušyną“ nuo šio tragiško įvykio?

„Ministrės sprendimas gali padaryti žymiai daugiau žalos“

„Pušynas“ – poilsio ir reabilitacijos centras, priklausantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, esantis prie Palangos pušyno ir vos nuo 300 metrų nuo jūros. Sanatorijoje dirba 106 darbuotojai, joje gali pailsėti visi norintys žmonės. Tačiau, sanatorijos paslaugų labiausiai reikia tiems žmonėms, kurie kiekvieną dieną tarnauja Lietuvai ir jos visuomenei. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai į „Pušyną“ dažniausiai siunčiami dėl medicininės reabilitacijos, prevencinės ir postvencinės medicininės psichologinės reabilitacijos, sveikatos gerinimo ir gydymo atvejų. Toks VRM ministrės sprendimas gali padaryti žymiai daugiau žalos ne tik pareigūnams, kuriems reikalingas poilsis ir reabilitacija, bet ir bus patiriami milijoniniai finansiniai nuostoliai.

Pasak Palangos mero, „Reikia suprasti tai, kad pagrindinės darbovietės yra būtent turizmo infrastruktūra, o ištisus metus veikiančiuose objektuose, šiuo atveju – sanatorijoje, žmonės turi darbą visus metus“. Tuo tarpu pagrindiniai VRM ministrės argumentai yra paslaptingoji, niekam nežinoma „politinė valia“ ir kad šiame poilsio ir reabilitacijos centre paslaugomis naudojosi nedaug pareigūnų. Tačiau Palangos meras su tokiais argumentais nesutinka, nes pareigūnų skaičius priklauso nuo finansavimo, kuris yra rekordiškai mažinamas, o politinės valios argumentas yra niekam nesuprantamas ir nežinomas.

Kęstutis Juknis: „Pavėluota, bet dar neprarasta“

Likvidavus reabilitacijos centrą „Pušynas“, šimtai žmonių gali likti be darbo, o jiems tai – pagrindinis darbas Palangoje. Iškyla labai svarbus klausimas: kas dabar gali šių dirbančiųjų teises atstovauti, kai toje įstaigoje nėra įsikūrusios profesinės sąjungos? Galima atsakyti, kad Darbo taryba turi tuo užsiimti, bet tada reikia paaiškinti, kaip ji tai gali padaryti. Žmonės yra palikti nežinioje, VRM ministrė tuščiažodžiauja ir nieko nepasako. Tuo tarpu, labiausiai nukenčia pareigūnai, nes jiems verkiant reikalinga ši sanatorija dėl kasdien patiriamo streso, psichologinio nuovargio. Nors atrodo, kad išgelbėti „Pušyną“ jau yra per vėlu, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis sako, kad išgelbėti „Pušyną“ – nevėlu. „Pavėluota, bet dar neprarasta. Galimybė išgelbėti šį reabilitacijos centrą dar yra, tačiau negalima laukti, kol kas nors nusileis iš dangaus ir išspręs šią problemą“. LPS „Sandrauga“ pirmininkas mano, kad išgelbėti „Pušyno“ sanatoriją ir jos darbuotojus gali profesinė sąjunga, kuri gina ir atstovauja darbuotojus, kuriuos norima palikti be darbo. Profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Juknis taip pat baiminasi, kad dėl atimamų socialinių garantijų, reabilitacijos galimybių panaikinimo ir dėl esamos suminės darbo laiko apskaitos, ateityje gali tekti nebepamatyti gatvėje policijos pareigūnų – paprasčiausiai jų liks tik vienetai.

Prarasta sanatorija, šimtas prarastų darbuotojų, jų šeimos – be pajamų, tūkstančiai prarastų ligonių ir pacientų, milijoniniai nuostoliai Palangos miestui. Visa tai taps realybe, jeigu ir toliau nieko nebus daroma, prisidengiant mistine politine valia ir pinigų taupymu. Ministrei nesvarbu, kad tai pakenks ir pareigūnams, atliekantiems ypatingai intensyvią fizinės ir psichologinės ištvermės reikalaujančią tarnybą, o po to tenka stebėtis, kodėl kasmet mažėja norinčių tapti pareigūnais. Nors viltis išsaugoti „Pušyno“ sanatoriją dar yra, be profesinės sąjungos, kuri padėtų apginti reabilitacijos centre dirbančius žmones, jų teises ir interesus, ta viltis gali išnykti.

Giedrius Katkauskas

Nelygybė, nesaugus darbas, dirbančiųjų skurdas ir ekonominis nestabilumas. Tokių požymių dažnas darbuotojas baiminasi ir kiekvieną dieną suka galvas, ką dėl to gali padaryti. Pats darbuotojas retu atveju galėtų išsireikalauti sau geresnių ir sąžiningesnių darbo sąlygų, tačiau tuo Europoje ir Lietuvoje turi rūpintis profesinės sąjungos. Deja, susidomėjimas profesinėmis sąjungomis yra vis dar mažas, nes darbuotojai nežino, todėl neįžvelgia jam galimos naudos, garantijų ir teisių gynimo. Tuo tarpu profesinės sąjungos gali padėti sudaryti įmonės lygmens kolektyvinę sutartį, aptarti naudą darbuotojams ir darbdaviams.

„Jos nariai, dėl šios sutarties, gauna 15 proc. didesnį atlyginimą“

Organizacijose ar įstaigose, kuriose yra sudarytos kolektyvinės sutartys, darbuotojai visada  yra saugesni, nes sustiprinamos socialinės garantijos, užtikrinamas darbo teisių gynimas, subalansuojamas darbo ir poilsio laikas, yra galimybė gauti didesnį atlyginimą. Nors kolektyvinės sutarties nuostatos dažniausiai taikomos ir kitiems darbuotojams, profesinių sąjungų nariai, dirbantys toje įmonėje ar įstaigoje, gali gauti papildomų socialinių garantijų. Pavyzdžiui, papildomų kasmetinių atostogų dienų ir dienų, skirtų sveikatai gerinti, ženkliai didesnį darbo užmokestį ir pašalpas, kurios skiriamos sunkesniais gyvenimo atvejais ir etapais.

Vieną iš gerųjų kolektyvinių sutarčių pavyzdžių galima rasti Čekijoje įsikūrusioje Metalo pramonės darbuotojų profesinėje sąjungoje (OS KOVO). Jos nariai, dėl šios sutarties, gauna 15 proc. didesnį atlyginimą, nei įprasti šiame sektoriuje dirbantys žmonės. Dėka kolektyvinių sutarčių, gali būti mažinamas nelygybės klausimus dėl darbo užmokesčio. Remiantis 2018 m. duomenimis, įmonėse, kuriose yra sudaryta kolektyvinė sutartis, vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas yra 3 proc. mažesnis, o darbo laikas per metus – net 55 valandomis trumpesnis.

Kęstutis Juknis: „Jie gali dirbti geresnėmis ir daug socialiai saugesnėmis sąlygomis“

Tiesa, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis neslepia susirūpinimo dėl kolektyvinių sutarčių neefektyvaus išnaudojimo. „Labai gaila tų žmonių, kurie nežino, abejoja ar tiesiog pamiršta, kad jie gali dirbti geresnėmis ir daug socialiai saugesnėmis sąlygomis. Jie, įstoję į profesines sąjungas, gauna galimybę ginti savo teises su profesionalių teisininkų pagalba ir turėti saugesnes, geriau apmokamas darbo sąlygas“. Profesinės sąjungos pirmininkas priduria, kad darbuotojai, esantys įmonėse, kuriose yra sudarytos kolektyvinės sutartys, gauna papildomas socialines garantijas, pavyzdžiui, papildomas atostogas, daugiau laiko poilsiui ir net didesnį atlyginimą.

Nors profesinių sąjungų narių gretos Lietuvoje auga, vis dėlto, žmonių, nežinančių, kad jie gali pagerinti savo darbo sąlygas yra daug daugiau. Tam daro įtaką abejingumas, nepasitikėjimas, užsilikęs sovietinis stereotipas, baimė dėl darbdavių ar tiesiog tingėjimas keisti ir gerinti savo darbo gyvenimą. Nors profesinės sąjungos nuolat matomos viešoje erdvėje bei socialiniuose tinkluose, reikia pagalbos ir iš pačių profsąjungų narių, kad suprastų, kad darbo sąlygos, užmokestis ir socialinės garantijos labai priklauso ir nuo jų pozicijos.

Giedrius Katkauskas