Lietuvos darbo rinka, kaip niekada įkaitusi ir permaininga. Tolimoje praeityje liko laikai, kuomet į vieną poziciją darbdaviai sulaukdavo net kelių šimtų gyvenimo aprašymų ir kaip sako patyrę personalo specialistai – tikrai buvo iš ko rinktis…

Vos ne dešimtmetį trukusi emigracijos banga, bei dėl technologijų pažangos atsiradusios galimybės nuotoliniu būdu dirbti kitose šalyse esančiose organizacijose įnešė daug permainų. Paminėtina, kad per pastarąjį nepriklausomybės trisdešimtmetį išaugo ir subrendo nauja darbuotojų karta, daug drąsiau žvelgianti į permainas ir vis ieškanti naujų galimybių. Vyresniosios kartos atstovams labai dažnai buvo natūralu ir įprasta visą savo profesinį gyvenimą praleisti vienoje darbovietėje, į žmones, pakeitusius daugiau nei keletą darbo vietų, buvo žiūrima kaip į nepatikimus ir nesugebančius niekur prisitaikyti. Nors perėjūnų etikėtės nenori nei vienas žmogus, tačiau požiūris į darbą vienoje darbovietėje, lojalumą,  darbuotojo patikimumą smarkiai pakito. Dabar  dažnas dvidešimtmetis jaunuolis jau būna išbandęs keturis darbus ir reikalauja iš darbdavio, kad jis būtų vertinamas, kad jam net neturinčiam darbo patirties ir kvalifikacijos būtų taikomos tokios pat garantijos kaip ir aukštą kvalifikaciją ir ilgą  darbo patirtį turinčiam darbuotojui.

Dažnas darbuotojų kaitumas apsunkina organizacijų veiklą: sunku planuoti darbą, apmokymas eikvoja resursus ir laiką, o nestabili, bei iki galo nesusiformavusi komanda sukuria daug menkesnę pridėtinę vertę. Anksčiau viena pagrindinių personalo valdymo specialistų funkcijų buvo tinkamo darbuotojo paieška ir atranka. Dabartinės tendencijos krypsta į žmonių jau esančių organizacijoje išlaikymą.

Vienos įmonės renkasi atvirumu ir naudomis darbuotojui grįstą kelią, kitos ,,bando žaisti” dvigubus žaidimus. Nereta praktika, kad įmonė neva deklaruojanti taikomą darbuotojų įtraukimą į pokyčius, asmeninės lyderystės plėtrą, bei darbuotojų savarankiškumą – stoja piestu, jei sužino, kad darbuotojai siekia įkurti profesinę sąjungą ir prieš juos nukreipia gerai apmokamų  interventų ar pokyčių agentų psichologinį terorą. Kaip dievagojosi vienas į LPS „Sandrauga“ kreipęsis asmuo – kaip įmonėje veikianti darbo taryba gali spręsti darbuotojų problemas, jei ji sudaryta iš žmonių, kurie tas problemas ir sukuria.

Už butaforinių, jokios įtakos darbuotojų teisnei padėčiai neturinčių darbo tarybų prastumimą į Darbo kodeksą žmonės turi ,,dėkoti buvusiam socialdemokratui, premjerui Butkevičiui  jo partiečiams ir po to atėjusiai Valsiečių bei buvusių policininkų junginiui – sako Lietuvos profsąjungos ,,Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis. Jie susiaurino įstatymines profsąjungų teises,  ir būgtai liberalizavo darbo kodeksą – pabrėžė Kęstutis Juknis. Dabartinė seimo narių  dauguma kai kuriose pozicijose, peržiūrint darbo Kodekso nuostatas yra teisingesnė ir nuoseklesnė. Keista, bet praeitų kadencijų socialdemokratai, valstiečiai ne padėjo darbo žmonėms, nesirūpino jais, o tarnavo kapitalo interesams.

LPS ,,Sandrauga” priklauso tarptautinei profsąjungų organizacijai ir seka įvykius Europoje. Vakarų šalyse įprasta praktika, kad kompanijose veikiančios profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja personalo valdyme. Toli gražu tai nėra vien konfliktų valdymo priemonė. Profsąjunga aktyviai dalyvauja visame nario profesineme gyvenime: nuo įdarbinimo iki išdarbinimo, tarpininkauja mokymų, perkvalifikavimo ir darbo paieškos klausimais. – Teigia LPS “Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis.

Prasilenkiantys darbdavių ir darbuotojų lūkesčiai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug priešpriešų ir nusivylimų darbo rinkoje. Darbuotojų paieškos tapo panašios į aklus pasimatymus – darbdaviai stengiasi pasirodyti tik iš geriausių pusių ir nutylima daug svarbių detalių, o kandidatai vis dar mėgsta siųsti gerokai pagražintus gyvenimo aprašymus. Vėliau pasibaigus ,,kaukių pristatymui” išryškėja tikrosios tiesos.

Nėra nė idealių organizacijų, nei idealių darbuotojų, bet visada yra ir bus pasirinkimas tarp siūlančių nemokamą kavą ar stalo žaidimus ir siūlančių ne visada lengvą darbą, bet tikras galimybes, socialines garantijas ir nors ir nedaug, bet nuolat kylantį darbo užmokestį. Tiek vieni, tiek kiti proceso dalyviai vertina patikimumą ir gebėjimą prisitaikyti.  Nei viena įmonė nenori trumpalaikio, iš vienos į kitą lakstančio darbuotojo, o darbuotojas visada, prieš ateidamas į darbo pokalbį turi apsispręsti ar jis tikrai nori tokių pareigų, būtent tokio darbo ar bando įsidarbinti tik tam, kad kaip nors sulauktų pavasario…

Vytautas Mikalauskas

Dėl pasaulį ištikusios pandemijos, darbuotojams kurį laiką reikėjo dirbti nuotoliniu būdu. Tiesa, nors dabar jau galima dirbti įprastai, kai kurios darbo per nuotolį pasekmės išliko. Pavyzdžiui, darbdavių tarpe tapo madinga įkyriau ir dažniau rašyti laiškus ar pranešimus savo darbuotojams, nors darbo laikas jau yra praėjęs. Nors tai buvo daroma ir prieš pandemiją, dėl tokio ydingo elgesio išpopuliarėjimo Portugalijos valdžia nusprendė situaciją pakeisti.

Šių metų lapkričio mėnesį naujienų portalus pasiekė žinia, kad Portugalijoje nuspręsta pakeisti taisykles, kada darbuotojai gali „atsijungti“. Tokiu būdu, darbdaviams yra uždrausta reguliariai susisiekti su savo darbuotojais po darbo valandų. Tiesa, kontaktavimas su darbuotojais po darbo valandų tapo įprasta ir prieš koronaviruso išplitimą. Dėl skaitmeninių technologijų, milijonai žmonių susidūrė su sunkumais atskiriant darbo ir namų gyvenimus, kai pradėjo egzistuoti el. paštai ar tokios programėlės kaip „Messenger“, „WhatsApp“, „Telegram“ ir pan. Tuo tarpu, įpratus dirbti iš namų dėl pandemijos, kontaktavimas el. laiškais ar pranešimais su darbuotojais tapo daug įkyresnis ir dažnesnis.

„Susiduria su neigiamomis psichologinės sveikatos pasekmėmis“

Didžiausia Jungtinėje Karalystėje esanti gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo grupė „Aviva“ atliko tyrimą, kuriuo paaiškėjo, kad net 44 proc. darbuotojų jaučiasi, kad jie negali „atsijungti“, nes jų darbdavys nori nuolatos palaikyti ryšį. Dėl to dauguma tyrimo dalyvių teigia, kad šie susiduria su neigiamomis psichologinės sveikatos pasekmėmis dėl neaiškių ribų tarp darbo ir laisvo laiko. Nuotolinio darbo būdas leido žmonėms dirbti iš namų, bet tuo pačiu privertė juos būti pasiekiamais bet kuriuo paros metu.

Sekant Portugalijos pavyzdžiu, galima nustatyti taisykles, kad organizacijose neturi būti įsipareigojimų atsakinėti į laiškus ar pranešimus po darbo valandų. Taip pat galima „nuteikti“ darbdavius, kad jei šie parašytų laišką ar pranešimą darbuotojui 20 val. vakaro, nesitikėtų atsakymo iki tol, kol darbuotojas pradės darbą. Panašius principus svarsto  taikyti Prancūzijos ir Airijos valdžia. Svarstoma į savo statutus įtraukti „teisę atsijungti“. Tokia idėja įgauna pagreitį ir Europos Sąjungos lygmenyje. Net Australijos policijos pajėgos suderino politiką, pagal kurią pareigūnai gali atitrūkti nuo rutininio darbo. Žinoma, tai nereiškia, kad šie galės savavališkai atmesti iškvietimus.

Tokią užsienio šalių praktiką jau reikia pradėti taikyti ir Lietuvai. Šiandien jau ir taip galima jausti kasdienį stresą nuo darbo, o papildomi pranešimai iš darbdavių po darbo gali jį tik dar labiau padidinti. Darbuotojams poilsis yra būtinas, kad šie galėtų efektyviai ir sėkmingai dirbti, tačiau savotiškai juos „persekiojant“ to padaryti nepavyks. Tokias nuostatas galima įgyvendinti jau šiandien. Profesinių sąjungų dėka, galima suorganizuoti įmonės ar organizacijos kolektyvinę sutartį, kurioje galima nustatyti būtent tokius pat principus, kokius taiko Portugalija ar Australija.

Giedrius Katkauskas

Per pastaruosius metus skaitmeninėse platformose dirbančių kurjerių-partnerių veiklos populiarumas staigiai pakilo ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungos šalyse. Dažniausiai šį darbą atlieka studentai ar laikinai darbo neturintys, ieškantys žmonės. Tiesa, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie su individualia veikla dirba kurjeriu kaip nuolatinio darbo arba papildomo uždarbio pobūdžiu. 2020 metais, kai pasaulį ištiko pandeminė krizė, kai miestai ir valstybės buvo priverstos užsidaryti, pradėjo plisti maisto užsisakymas iš restoranų į namus. Tokį laikotarpį galima pavadinti kurjerių-partnerių aukso amžiumi ir savotiška restoranų „gelbėjimo operacija“.

2021 metų gruodžio 9 dieną, Briuselyje, Europos Komisija pateikė Europos Parlamento ir tarybos direktyvos pasiūlymą dėl darbo skaitmeninėse platformose sąlygų gerinimo. Pasiūlymo tikslas – užtikrinti teises į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas, darbuotojų teisę į informaciją ir konsultacijas. Kaip rašoma direktyvoje, „Skaitmeninės darbo platformos skatina novatoriškas paslaugas ir naujus verslo modelius ir suteikia daug galimybių klientams ir įmonėms“. Tokios darbo galimybės padeda papildyti darbo jėgą ir suteikti galimybę užsidirbti žmonėms, turintiems įvairių poreikių ir priežasčių. Skaitmeninėmis darbo platformomis naudojasi jaunimas, neįgalumą turintys žmonės, migrantai, rasinių ir etninių mažumų atstovai ar priežiūros pareigų turintys asmenys.

Šiuo metu platforminio pobūdžio darbo pozicijose, esančiose Europos Sąjungoje, dirba net per 28 mln. žmonių. Iki dabar susikūrė maždaug 500 skaitmeninių darbo platformų, kuriose leidžiama žmonėms dirbti savarankiškai. Šis naujoviškas darbo sektorius per 2020 metus surinko net 14 mlrd. eurų pajamų. Palyginus su 2016 m., skirtumas yra maždaug apie 11 mlrd. eurų. Toks staigus pelno augimas lėmė skaitmeninių platformų sėkmę, bet tuo pačiu sukėlė klausimų, problemų ir rūpesčių dėl žmonių, dirbančių šioje srityje. Pradėta gauti vis daugiau skundų dėl ilgų darbo valandų ir uždarbio santykio nesąžiningumo, fizinio išsekimo, socialinių garantijų trūkumo. Dauguma skaitmeninių platformų nesuteikia net sveikatos draudimo ir darbuotojas yra priverčiamas draustis savarankiškai. Jeigu sritis tampa sunkiai suvokiamai pelninga, tos srities darbuotojais turi būti tinkamai pasirūpinta, suteikiant jiems tokias pat darbo sąlygas kaip ir kitų sektorių darbuotojams.

Lietuvos Trišalė Taryba jau pradėjo nagrinėti Europos Sąjungos pateiktą direktyvą, diskutuoti ir teikti siūlymus, pastabas šios direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje. Nagrinėjant gautą medžiagą tapo aišku, kad skaitmeninių darbo platformų ateitis Lietuvoje bus pagrįsta darbo santykių esme. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) Trišalės Tarybos posėdžio metu pasisakė, kad kurjeriai turi išlikti taip, kaip yra iki šiol. Priešingai, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ mano, kad kurjeriai turi būti apdrausti, jiems būtų suteiktos tokios pačios teisės kaip ir paprastiems kitų sferų darbuotojams, gauti visas reikiamas priemones darbo funkcijoms atlikti ar suteikti kompensacijas už išlaidas, reikalingas darbui. Ne visi žmonės žino, kokius interesus atstovauja pagrinde iš turto nuomos lėšų išsilaikanti LPSK. „Daug kalbama, kad pandemijos metu kurjeriai-partneriai išgelbėjo restoranus nuo bankroto ir už tai gavo didelį uždarbį. Tačiau beveik niekas nepagalvojo, kokiomis sąlygomis užsakytas maistas patekdavo prie kliento namo ar buto durų“, – komentavo LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Šaltis, purvas, drėgmė, peršalimai, ligos, traumos, nelaimingi atsitikimai darbo metu, transporto priemonių gedimai, kuriais kurjeris-partneris privalo pasirūpinti pats be jokių kompensacijų. Dažniausiai skaitmeninės darbo platformos kurjeriams už užstato mokestį išduoda tik specialus krepšius, skirtus maistui gabenti. Labai retu atveju darbuotojas gauna kokią nors striukę, kepurę, specialias darbui skirtas kelnes, avalynę ar tiesiog apsaugos priemones. Vėl gi – šiais reikalais neretu atveju turi pasirūpinti pats kurjeris savo paties lėšomis.

Tiesa, kalbama, kad po šios Europos Sąjungos direktyvos įgyvendinimo, tikėtina, kad sumažės kurjerių, dirbančių skaitmeninėse darbo platformose, skaičius. Priežastis: daug kas renkasi šią sritį dėl ypatingai lankstaus darbo grafiko, leidžiančio dirbti tiek studentams, tiek jau esamiems įvairių sričių darbuotojams ar kitiems, alternatyvių pajamų šaltinių ieškantiems žmonėms. Tačiau nepagrįstai, be jokių tyrimų, teigiama, kad nebebus lankstaus darbo grafiko ar laisvo prisijungimo prie platformos ir kad reikės dirbti nustatytas, pilnas darbo dienos valandas. Reikia kovoti, kad būtų užtikrintos ir kitos darbo sąlygos, socialinės garantijos. Tokiu atveju, skaitmeninės darbo platformos, kurios taps darbdaviais. Jie turės skirti pinigų nelaimingų atsitikimų draudimui, darbo priemonių užtikrinimui, sveikatos draudimui, pajamų mokesčiams. Visa tai – elementarios, žmogiškos darbo sąlygos ir, suprantamai, turi būti įgyvendintos.

Mūsų jaunai šaliai – Lietuvai – tai ypač svarbu, kai joje yra mažai žmonių, o kurjeriai-partneriai dirba tik didžiuosiuose miestuose. Mūsų jaunimas turi būti kuo labiau išprusęs, daugiau mokytis ir būtų intelektualus. Lietuvos šviesi ir perspektyvi ateitis bus pasiekta tik per mokslą, kvalifikaciją ir kokybę. Negalima leisti, kad dėl aplaidžios ir nerūpestingos politikos šimtai ar tūkstančiai žmonių liktų be galimybės dirbti ir sąžiningai užsidirbti. Ciniškumo bruožo darbo santykiuose – negali būti. Darbdaviui negali nerūpėti darbuotojas, kai šis patiria nelaimingą atsitikimą, susižaloja. Jam negali rūpėti tik pelnas ir tuo pačiu negalvoti, nesirūpinti tais, kurie neša pinigus darbdaviui.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ jau jungia nemažą būrį kurjerių ir Jūsų nuomonės, idėjos, kritika ir pasiūlymai – ypatingai svarbūs ir reikalingi, svarstant šiuos klausimus. Nuo Europos Sąjungos skaitmeninių darbo platformų direktyvos priklausys ne tik kurjerių-partnerių darbo sąlygos ir ateitis, bet ir kitų žmonių, dirbančių platforminį darbą.

Giedrius Katkauskas

Prieš kelis mėnesius į Lietuvą atvyko 177 iš Afganistano evakuoti žmonės, kurie mūsų šaliai padėjo ir kitaip buvo naudingi užsienio reikaluose. Buvo atskleista, kad dalis pabėgėlių norėtų persikelti į šalies didžiuosius miestus, kur šie lengviau integruotųsi į visuomenę. Tiesa, kaip paaiškėjo, Lietuvos darbdaviai buvo susidomėję į Lietuvą atvykusiais naujaisiais specialistais, todėl integracija į visuomenę ir darbo paieškos buvo lengvesnės.

Kaip skelbiama Užimtumo tarnybos interneto svetainėje, piliečiai iš Afganistano pasklido į įvairius Lietuvos miestus. Kai kurie jau dirba, o kiti darbo vis dar ieško. Iš 87 atvykėlių liko 45, kurie yra registruoti Raseiniuose, savivaldybės Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuje. Septynios moterys atsisakė ieškoti darbo dėl nėštumo ir mažamečių vaikų priežiūros. Vilniuje darbo ieško 17 pabėgėlių, Kaune – 15. Tuo tarpu,  Klaipėdoje, yra tik du afganistaniečiai. „Iš šito menko pavyzdėlio galima spręsti, kad liberalų deklaracijos ir darbai – skiriasi kardinaliai Miestas, kuris giriasi liberaliu požiūriu, sensansingai skelbiasi, kad kuriamos laisvos darbo vietos, užima paskutinę vietą pabėgėlių karjeros paieškos klausimu“, – pabrėžia Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Taip pat skelbiama, kad dauguma šių žmonių planuoja dirbti, o dvi merginos nori studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Iš tolimos šalies atvykusiais žmonėmis susidomėjo ir Lietuvos darbdaviai. Pasak Vilniaus jaunimo užimtumo skyriaus vedėjos Jolantos Skirmantienės, Vilniuje labai trūksta darbuotojų, todėl daug darbdavių domisi atvykėliais ir kviečia juos susipažinti su darbo pozicijomis, aplinka ir specifika. „Dauguma vyrų moka anglų kalbą. Savo šalyje baigę vadybos, ekonomikos, farmacijos, akušerijos mokslus <…> tačiau nemaža dalis yra ir be profesinės kvalifikacijos“, – sakė J. Skirmantienė.

Dauguma pabėgėlių kol kas dirba pagal ne pagal savo specialybę. Pavyzdžiui, Vilniuje dirbantis afganistanietis, turintis farmacijos ir anglų filologijos išsilavinimą, dirba prekybos centre, pakuotoju. Kitas atvykėlis dirba užkandinės pardavėju, o tris humanitarinį statusą turinčius piliečius iš Afganistano planuojama įdarbinti automobilių plovykloje. Kaune vienas afganistanietis dirba virėju greito maisto užkandinėje, tačiau tikisi daugiau darbo pasiūlymų. Iš 15 Kaune esančių atvykėlių, vienas yra sulaukęs senatvės pensinio amžiaus, tuo tarpu kitas – galimai turi specialiųjų poreikių.

Atskleidžiama ir kokių darbo pasiūlymų gauna iš Afganistano atvykę piliečiai. Atvykėlius skatina dirbti tokiose darbo pozicijose kaip fasuotojai, presuotojai, virėjai ir pagalbiniai darbuotojai. Siūloma ir mūrininko, statybų darbuotojo, kepėjo pozicijos. Taip pat kviečiama dirbti autobusų ir troleibusų vairuotojais. Susidomėjimo afganistaniečiais nepraleidžia ir logistikos sektorius. Čia siūloma dirbti prekių rinkėjais, pagalbiniais darbuotojais ir krovikais. Kaip teigia darbdaviai, jiems yra svarbiausia, kad darbuotojas būtų motyvuotas ir nusiteikęs darbui, todėl pilietybė jiems yra nesvarbi. Tačiau šiuo klausimu iškyla iš trečiųjų šalių atvykusių darbuotojų išnaudojimo rizika.

Lietuva nuo pat viduramžių laikų buvo atvira įvairių tautų žmonėms. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, didysis kunigaikštis Gediminas laiškais kvietė atvykti įvairius riterius, prekiautojus, gydytojus, kalvius ir kitus amatininkus dirbti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiuo atveju, Lietuva padeda iš Afganistano atvykusiems žmonėms, kurie ištikimai darbavosi Lietuvos naudai Afganistane. Todėl nebijokime tolerantiškos valstybės požymių, padėkime atvykėliams apsiprasti ir tapti mūsų visuomenės dalimi.

Giedrius Katkauskas

Lietuvoje nuo pat pasaulinės finansų krizės didėjo bedarbių skaičius, kuris išliko aukštas dar iki šių dienų. Tiesa, paskutiniais metais bedarbių vis mažėjo, tačiau pasaulį ištikusi pandemija tam vėl padarė neigiamą įtaką. 66 tūkstančiai – tiek Lietuvoje yra bedarbių, kurie nedirba jau daugiau nei metus, nors yra darbingo amžiaus. Nors nuo vasaros darbo neturinčių gyventojų mažėja, vis dar yra ilgalaikių bedarbių, kurių procentas sudaro 1,3 proc. – didesnis nei prieš metus. Užimtumo tarnybos specialistai atskleidė, kodėl ir kokiu dėsningumu kinta bedarbių skaičius Lietuvoje.

„Darbo rinka gana greitai atsistatė, bet vis dar yra išbalansuota“

Specialistai nustatė, kad per 20 metų stebėjimo ilgalaikių darbo neturinčių žmonių skaičius didėja krizių laikotarpiais. Pavyzdžiui, po Rusijos krizės (2000-2004 m.) metinis bedarbių skaičius sparčiai augo ir buvo pasiekęs net 47 proc. Tuo tarpu mažiausiai bedarbių buvo registruota 2008 metais – iš viso 3,8 tūkst. (5,1 proc.) darbo ieškančiųjų. 47 proc. riba buvo vėl pasiekta po pasaulinės finansų krizės (2010-2014 m.). Panaši situacija pastebėta ir šių metų birželį – ilgalaikių bedarbių skaičius sudarė 43,6 proc. iš visų darbo neturinčių žmonių. Tuo tarpu prieš pandemiją, jie sudarė tik 17,3 proc. (27,2 tūkst.).

Pasak Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotojo Gyčio Darulio, dabartinė situacija visgi yra kitokia nei lyginant su ankstesniais sunkiais metais. „Po pirmųjų pandemijos metų šoko, darbo rinka gana greitai atsistatė, bet vis dar yra išbalansuota. Kaip niekada anksčiau šiais metais augo darbo paklausos tempai“, – komentavo direktoriaus pavaduotojas. G. Darulis taip pat pridūrė, kad nors darbo pasiūla mažėjo, to neužteko, kad būtų užpildytos laisvos darbo vietos ir patenkinti darbdavių poreikiai.

„Be darbo esančių žmonių trukmė yra ilgesnė nei 10 metų“

Remiantis Užimtumo tarnybos informacija, ilgalaikių bedarbių daugiausiai registruota Lazdijų rajono savivaldybėje – 67,4 proc. Toliau seka Kazlų Rūdos (52,7 proc.), Kalvarijos (49,1 proc.) ir Šiaulių r. (49,1 proc.) savivaldybės. Tuo tarpu mažiausiai ilgalaikių bedarbių yra Klaipėdos rajono savivaldybėje – (16,5 proc.), Pakruojo (20,4 proc.) ir Širvintų (20,8 proc.) savivaldybėse.

Atskleista, kad net 198 Užimtumo tarnyboje be darbo esančių žmonių trukmė yra ilgesnė nei 10 metų. Tuo tarpu daugumos žmonių, kurie neturi darbo iki 10 metų, priežastys yra labai panašios. Tai asmenys, turintys sveikatos problemų, ribotą darbingumą, turi priklausomybių ar psichologinių problemų, turi didelius bankinius įsiskolinimus, slaugo ir prižiūri kitus šeimos narius.

Primenama, kad norint turėti bedarbio statusą Užimtumo tarnyboje, būtina yra ieškoti darbo. Tai galima daryti tiek savarankiškai, tiek su specialistų pagalba. Tačiau, jeigu darbo neturintis asmuo neparodo noro ieškoti darbo ar pastoviai atsisako pasiūlymų, nustatyta tvarka jie yra pašalinami iš Užimtumo tarnybos. Tokie pokyčiai priimti tam, kad būtų galima teikti kokybiškas ir efektyvias paslaugas tiems, kuriems to tikrai reikia.

Giedrius Katkauskas