LPS „Sandrauga“ veikloje dažnai pasitaiko atvejų, kuomet nariai prašo dėl jiems iškilusių problemų kreiptis tiesiai į teismą. Pirmiausia pabrėžiame, kad daugumą problemų siūlome spręsti derybų būdu. Tai yra kur kas pigesnis, efektyvesnis ir greitesnis būdas. Derėtis su darbdaviais gali darbuotojas ar profesinių sąjungų atstovai. Tačiau, jei derybos susiklosto nesėkmingai, tuomet kreipiamasi į darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantį organą. Jau kelis metus, norint išspręsti darbo ginčą, pirmiausia privaloma kreiptis į darbo ginčų komisiją, apie kurios skirtumus nuo teismo šiandien ir papasakosime.

Ko gero ryškiausias Darbo ginčų komisijos ir teismo skirtumas – Darbo ginčų komisijoje bylos yra nagrinėjamos nemokamai. Be to, Komisijai priėmus sprendimą, nebūtina atlyginti kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų. Tai itin svarbu, kadangi darbuotojai, kurių teisės yra pažeidžiamos, jas gali ginti nebijodami, jog teks apmokėti astronominio dydžio sąskaitą už darbdavio pasisamdytą brangų advokatą.

Taip pat ganėtinai įdomus Darbo ginčų komisijų aspektas – Komisijos nariai. Komisiją sudaro vienas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis Valstybinės Darbo Inspekcijos darbuotojas ir po vieną darbuotojų ir darbdavių atstovą. Taip siekiama, kad byla būtų nagrinėjama ne vienasmeniškai ir būtų tinkamai atstovaujami abiejų šalių interesai. Kadangi profesinės sąjungos turi teisę skirti atstovus, darbo ginčus Komisijoje nagrinėja ir LPS „Sandrauga“ teisininkai.

Nesutinkant su Komisijos sprendimu galima kreiptis į teismą. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad procesas teisme tampa žymiai brangesnis ir ilgesnis. Kaip jau minėta, netenkinus ieškinio, gali tekti atlyginti kitos pusės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Svarbu pastebėti, kad Komisijos, nagrinėjančios konkrečią bylą, pirmininkas yra aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, be to nemažai darbo bylų būna nesudėtingos, todėl teismuose iš esmės pakeičiama tik dalis Komisijų priimtų sprendimų. Darbo ginčų nagrinėjimo tvarka yra detaliai išdėstyta LR Darbo kodekso II – ame skyriuje.

Aut: Petras Kurmelis

Apie darbo santykiuose trūkstamą teisingumą, sąžiningumą ir skaidrumą, jau ne kartą esame girdėję ir su tuo susidūrę.  Šiuo metu ypač dažnai pasitaikantis klausimas dėl išmokėtų, arba neišmokėtų atlyginimų, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tai ypač apima transporto, statybos sektorius, kuriuose be darbo užmokesčio taip pat mokami dienpinigiai kurie dažnu atveju tampa manipuliacijos objektu. Tuomet kyla painiava, kokius pinigus gauna darbuotojas ir ar už jo darbą pilnai atlyginama. Dažnai pasitaiko, kad į darbuotojo nurodytą sąskaitą pinigai pervedami dalimis, ne visi,  žadant likusius sumokėti grynais pinigais, pasirašius kasos pajamų orderį. Taip žmogus negauna žadėto atlygio ir yra apgaunamas, darbdaviui pasinaudojus tuo metu esama situacija (nuovargiu po reiso, amžiumi, prastesne sveikata, išsiblaškymu).

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, taip pat ir į LR Prezidentą dėl darbuotojų kurie per einamąjį mėnesį buvo komandiruojami išmokamų pinigų perdavimo. Tačiau nesulaukę įstatymų pataisų, pateikė  LR Trišalės Tarybos svarstymui projektą, dėl LR DK 146 straipsnio papildymo 3 dalimi. Šio įstatymo papildymas numato darbuotojų kurie per einamąjį mėnesį buvo komandiruojami į užsienį, darbo užmokesčio, dienpinigių bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo būdo reglamentavimą.

Siūloma, darbuotojams kurie per paskutinį einamąjį mėnesį buvo komandiruoti į užsienį, atlyginimus, dienpinigius ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas išmokėti tik pavedimu į darbuotojo nurodytą sąskaitą.  Ši įstatymų pataisa,  ne tik palengvins pinigų perdavimą, ir darbdavys negalės laviruoti tarp žodžių žaismo „pasirašyk orderį, tada sumokėsiu pinigus“, tačiau tai padės ir iškilus darbo ginčui, įrodinėjant pinigų gavimo faktą. Tai teigiamai atsilieps ir mokesčių mokėjimo už darbuotojus reguliavimui, bei šešėlinės ekonomikos mažinimui.

Prašome transporto, statybos ir kitų sektorių darbuotojus teikti pasiūlymas ir pastebėjimus į mūsų el. paštą ([email protected]) ir facebook komentaruose.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Lietuvoje vis labiau Vyriausybė nusišalina nuo darbdavių kontrolės, kalbant apie atlyginimus ir darbo sąlygas. Šalyje nustatomas minimalus darbo užmokestis yra tik viena iš dviejų pusių, kuri kontroliuojama įstatymų. MMA mokamas tik už nekvalifikuotą darbą, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai (LR DK 141 straipsnio 2 dalis).

Tačiau tarp kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo iškyla labai plona riba kalbant apie darbo užmokestį. Šiuo metu galiojantys įstatymai reglamentuoja atlygį už nekvalifikuotą darbą kuris negali būti mažesnis nei 642 Eur/mėn. (Bruto), tačiau nėra reglamentuojamas minimalus darbo užmokestis už kvalifikuotą darbą. Deja, visų profesijų atstovai LR Darbo Kodekse yra sumaišomi į vieną katilą. Žmogaus su aukštuoju išsilavinimu ir didele patirtimi pragyvenimo lygis atsiduria darbdavio valioje. Jis darbuotojui gali mokėti ir 650 Eur/mėn., t. y. keliais eurais daugiau nei minimali alga.

Nesvarbu ar gydytojas, policininkas ar sekretorius, nors ir atsakomybės lygis skiriasi tačiau atlygis už tai ne. Šios spragos pridengiamos premijų sistema, tačiau tai nepastovu ir darbuotojas nesijaučia saugus dėl savo kintančių pajamų. Kaip manote jūs ar rizikos bei atsakomybės laipsnis darbe turi įtakoti atlyginimą ir kokia sistema turėtų būti pritaikyti tai kontroliuoti?

Britai turi posakį: „Nesu toks turtingas, kad pirkčiau pigų daiktą“. Nepamirškime, kad darbdavys iš esmės perka darbuotojo paslaugas, o visi puikiai žinome, kad pigios paslaugos dažniausiai nebūna kokybiškos. Tad kaipgi galime tikėtis kokybiško pareigūnų, medikų, ugniagesių ir kitų valstybės tarnautojų teikiamų paslaugų žmonėms mokėdami jiems šiek tiek didesnį nei minimalų atlyginimą arba kai šių profesijų žmonės gauna mažiau nei Lietuvos Respublikoje yra vidutinis užmokestis?

Šiuo atveju guodžia tik tai, kad didžioji dalis šių žmonių dirba iš pašaukimo ir savo pareigas atlieka suprasdami jų svarbą ir per daug negalvodami apie atlyginimą. Tačiau galbūt jau užteks taupyti pinigus žmonių geranoriškumo ir pilietiškumo sąskaita ir pagaliau deramai jų darbą įvertinti. Profsąjungos visada pasiruošusios padėti ir padeda, tačiau reikia išdrįsti kalbėti ir veikti kartu…

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Ilgai eitas kelias iki kolektyvinės sutarties AB „Kelių priežiūra“ pasirašymo ir jau ne kartą viešumoje nagrinėjama ir aptariama AB “ Kelių priežiūra“ darbininkų tragiška padėtis. Šioje įmonėje įprasta, jog darbdavys laviruoja tarp įstatymų sąvokų ir vis dar menkina darbuotojus pasinaudodamas esminėmis įstatymų spragomis. Nors minimos įmonės darbuotojai ir taip kone kasdien pluša itin sunkiomis, kartais net antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau bendrovės vadovybė, pasitarusi su trupinių nuo valdžios stalo besitikinčiomis, save  profesinėmis sąjungomis vadinančiomis organizacijomis, nusprendė dar labiau pasityčioti iš dirbančiųjų.

Šiai dienai prieita prie tokios situacijos, jog kolektyvinės sutarties projektas vėl neproporcingai naudingesnis darbdaviui, o apgaule pateikiant darbuotojams ne visą kolektyvinės sutarties projektą, o tik SANTRAUKĄ kuri kaip miražas pateikia tik vieną šio dokumento pusę „Kelių priežiūra“ darbininkai verčiami ją pasirašyti t. y. užsimauti kilpą ant kaklo darbo santykiuose ir leisti toliau būti įžūliai išnaudojamiems. LPS ,,Sandrauga“ nariai, dirbantys  AB ,,Kelių priežiūra“ klausia ne tik mūsų bet ir LR susisiekimo Ministro – kodėl generaliniam direktoriui leidžiama taip neteisingai elgtis su žmonėmis?

Pažymėtina, kad šią kolektyvinę sutartį savo parašais patvirtino Marijampolės, vakarų regiono darbuotojų ir „Solidarumas“ profsąjungų atstovai. Lietuvoje, kaip ir visur yra visokių „darbuotojų atstovų“– vienos gina darbuotojų interesus, o kitos – paklusniosios ir vienareikšmiškai atsidavusios darbdaviui.

Dėl esamos situacijos ir sveikam protui prieštaraujančių nuostatų nurodytų VĮ ,,Kelių priežiūra“, LPS ,,Sandrauga“ jau anksčiau kreipėsi dėl destruktyvaus socialinio dialogo su įvairiomis bendrovėmis, tačiau nei viena valstybinė institucija, kuriai priklauso prižiūrėti įstatymų laikymąsi, nerodo jokios iniciatyvos spręsti susidariusią situaciją. Juk nenormalu, kad imperatyvių darbo kodekso nuostatų reikšmę reikia įrodinėti darbdaviams arba valstybinių institucijų vadovams, bendrovių valdybų nariams.  Po nedidelių korekcijų, bendrovė  vis tiek į  kolektyvinės sutarties projektą įrašė tokias nuostatas, kurios dar labiau leis išnaudoti darbininkus, verčiant juos dirbti viršvalandinį darbą. Paprastas pavyzdys:  jei Darbo kodeksas leidžia maksimalią viršvalandžių trukmę iki 180 valandų per metus, tai Generalinis direktorius su DARBDAVIAMS ATSTOVAUJANČIŲ ,,profsąjungų“ veikėjais nusprendė, kad darbuotojai dirbs 260 valandų viršvalandžių per metus!!! O viršvalandinį darbą darbininkai dirbs ne taip , kaip nustato Darbo kodeksas, bet ,,esant gamybiniam būtinumui“!. Tai apgailėtinai bjaurus laviravimas tarp sąvokų. Susisiekimo ministerijos vadovai turėtų paaiškinti  AB ,,Kelių priežiūros“ vadovui, kad profsąjungų pagrindinė misija – ginti ir atstovauti dirbančiuosius, o ne rinkti informaciją iš dirbančiųjų ir ją perdavinėti darbdaviui.

Taip pat šioje sutartyje profsąjungų atstovai įsipareigoja ,,laiku informuoti darbdavį apie sužinotą informaciją iš darbuotojų“.  Tai akivaizdus profesinės sąjungos idėjos ir principinių nuostatų menkinimas. Šiuo punktu šiurkščiai nusižengiama Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo  3str. kuriame nurodoma, jog draudžiama darbdaviams, asmenims kištis į profsąjungų veiklą. Taip siekiama, jog darbuotojai neturėtų jokio atramos taško ir būtų mėtomi pagal darbdavio norus, negalėdami apginti savo teisių.

Visi argumentai dėl galimo nelaimingų atsitikimų padidėjimo, neigiamos įtakos sveikatai, šeimyniniam gyvenimui bei bendrovės veiklai Susisiekimo Ministerijos – nepasiekė, nors turėjo pasiekti.

LPS ,,Sandrauga“ mano, kad tokiu Lietuvai sunkiu metu naudotis proga ir  bet kokia kaina siekti pelno, bei dar labiau skurdinti darbininkus tiesiog netoleruotina. Tikėkimės kad Susisiekimo Ministras ras galimybę perskaityti VĮ „Kelių priežiūrą“ „šedevrą“.

VĮ „Kelių priežiūra“ administracija pateikdama  Kolektyvinės sutarties Santrauką 2020 12 18 kreipėsi į  šioje įmonėje dirbančius darbininkus:

„Džiugu, kad po ilgo šalių dialogo pavyko pasiekti susitarimą. Svarbu turėti bendrą tikslą vieningai atstovauti darbuotojų interesus ir žengti ta pačia kryptimi.“

Manome, kad toks susitarimas ir kryptis žmones grąžins tik į tamsą, į praeitį…

„Sandrauga“ daugiau nei 20 metų įvairiose situacijose gynė ir ateityje gins darbuotojų interesus. Svarbiausia, kad žmonės žinotų ir skirtų pelus nuo grūdų.“…- sako LPS „Sandrauga“ pirmininkas K .Juknis .

To ir linkime ateinančiais metais!

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Tarpšventiniu laikotarpiu, ypač šiais metais, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ pastebi didelį tolimųjų reisų vairuotojų, stojančiųjų į mūsų organizaciją, skaičių. Šis reiškinys nėra toks ypatingai džiugus, kai supranti, jog žmonės ieško pagalbos kas galėtų apginti ir padėti prieš savivaliaujančius darbdavius.

Pagrindinė šio antplūdžio priežastis neišmokėti ir neišmokami atlyginimai bei kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Turbūt visi puikiai žino posakį, jog prieš Naujuosius metus reikia visas skolas grąžinti. Tačiau darbdaviai nesijaučia skolingi. Jie net gudrauja pakišdami pasirašyti pinigų kasos pajamų orderius ir aiškindami jog vairuotojas pinigus gaus kai pasirašys. Tačiau žmogui pasirašius, darbdavys pamiršta apie „kažkokius pinigus“. Taip pat atsiranda atvejų, kuomet darbuotojas po ligos grįžta į darbą, o darbdavys jam pareiškia: – „ pasirašyk orderį, tada gausi pinigus už nedarbingumą, jei nepasirašysi, negausi.“ Viskas atrodytų neblogai, tačiau žinant, kad kelis mėnesius žmogus negauna atlyginimo,  kai darbdavys mosuoja keletą šimtų eurų prieš nosį, aiškiai supranti, kad pasirašius, nesulauksi dar vieno atlyginimo. Veikiant pagal tokia sistemą – parašas yra, vadinasi pinigus gavai. Jau yra apgautas ne vienas transporto sektoriaus darbuotojas. Ar iš tikrųjų buvo išmokėti pinigai, niekas negali sužinoti ir ko gero nelabai kam įdomu… Šie nesąžiningi pavyzdžiai plinta kaip korona virusas.

Prisiminkime, kad vairuotojai gyvena kabinoje kaip „būdoje“ ir mėnesiais nebūna namuose su savo šeimomis. Darbdaviai apgaudinėdami su žmonėmis elgiasi lyg su šunimis. Vienas kitas atvejis, kuomet vairuotojam reisų metu yra užsakomi viešbučiai pernakvoti, pailsėti, išsimaudyti. To reikalauja tarptautiniai teisės aktai. Kai kuriose Europos valstybėse tokios sąlygos vairuotojams yra įprastos. Net ir pasikraunant ar išsikraunant krovinius, įmonėse yra pasamdyti krovėjai, kad vairuotojas tik vairuotų ir nereikėtų papildomai sveikatą gadinti iškraunant krovinį. Ši praktika taikoma ne vien dėl vairuotojų, bet ir taupant darbo laiką bei krovinių kokybę, nes krovėjai gali greičiau ir saugiau iškrauti krovinius. Lietuvoje kaltas beveik visada lieka žmogus, o ne už darbo organizavimą atsakingas darbdavys.

Užsieniečiai, dirbantys Lietuvoje taip pat neišvengia apgaulių. Į LPS „Sandrauga“ kreipiasi Baltarusijos bei Ukrainos piliečiai, dirbantys Lietuvos transporto įmonėse. Mūsų šalies transporto sektoriaus įmonių vadovai „garsina“ Lietuvą nesąžiningais veiksmais ir į vergiją primenančiu darbu už kurį numeta vos keletą šimtų eurų. Kai kurias atvejais darbdaviai galimai skatina net diskriminacijos apraiškas, kurios pasireiškia darbo užmokesčio skirtumu už tą patį darbą.

Tad kodėl mes vis dar stebimės, kad Lietuva visada yra pirma nuo galo. Akivaizdžios problemos ir įstatymų spragos iki šiol buvo stumiamos į šoną, paliekant viską spręsti tik darbo ginčų komisijoms. Bet juk ir kitos institucijos turi greitai ir operatyviai atlikti savo darbą. Rašykite mums, siūlykite idėjas kurias anksčiau ar vėliau įgyvendinsime mes visi kartu. Nesidairykime į Seimą, Vyriausybę – jie niekada neturėjo ir neturės nei laiko, nei pinigų…..

Aut: Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“