Dar neatradusi vieningumo vyriausybė, sugalvojo Lietuvos žmones apkrauti dar vienu mokesčiu. Kol LR Prezidentas užsiėmęs svarstymais apie ministrų kandidatūras, Vyriausybėje laikinai einantis pareigas sveikatos ministras A. Veryga sugalvojo savo kandenciją užbaigti su griausmu atnaujindamas pasiūlymą dėl  cukraus mokesčio. 2017-aisiais apmokestinti cukrų rėmė ir tuometinis Europos Sąjungos (ES) sveikatos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, tačiau tuometinė dauguma nemanė, jog bus pasiektas norimas efektas ir šį pasiūlymą atmetė.

Anot „Swedbank“ ekonomisto Nerijaus Mačiulio šis mokestis potencialiai papildytų biudžetą 100 mln. Eurų, taip pat keistų gyventojų elgseną  į „gerąją pusę“, nes skatintų rinktis sveikesnius produktus. Pagal jo skaičiavimus, neaišku kuom remiantis, duonos kepalas pabrangs vos 2 centais, ir to nepajaus būtiniausias prekes perkantys pirkėjai.

Kuris žmogus pasaulyje renkasi prastesnį maistą savo noru???? Atrodo kad žmonės su tokiais pasisakymais niekada nėra matę gatvėje ar parduotuvėje senyvo amžiaus žmogų kuris skaičiuoja centus pigiausiam duonos kepalui nusipirkti. Greičiausiai per savo didelį priteklių nemato realios Lietuvos žmonių kasdienybės. Matyt Lietuvoje žmonės maistą perką tik egzistavimui, kad galėtų visas savo gaunamas pajamas grąžinti vyriausybei, užkrautų mokesčių būdu.

Problema nėra tame, kad Lietuvos žmonės savu noru valgo prastą maistą. Problema yra tame, kad pirmarūšiai maisto produktai Lietuvoje yra kone dvigubai brangesni nei tarkim Danijoje. Taip pat į Lietuvą atvežamas didesnis procentas antrarūšių ir trečiarūšių maisto produktų. Žmonės perka pigiausia maistą  kuris nėra sveikos sudėties dėl to kad negali įpirkti sveikesnių produktų.

Tačiau kaip kalba pakrypsta apie MMA didinimą, kuris šiuo metu siekia tik 608 Eur. (bruto), valdžios atstovai nėra linkę be didelių apsvarstymų pagerinti Lietuvos piliečių pragyvenimo lygį. Kažkodėl dauguma linkę akcentuoti tik būtiniausiu žmogaus poreikius, būtiniausių maisto produktų krepšelį ir mokesčius už butą. O ką daryti ypač jaunoms šeimoms? kurių būtiniausios išlaidos yra ne tik maistas ir mokesčiai, bet ir išlaidos vaikų išsilavinimui, rūbams ir nenumatytoms kitoms išlaidoms, kurios jaunose šeimose ypač aktualios. Tačiau nepagalvoja, kad žmogus turi iš savo pajamų ne tik egzistuoti, bet ir gyventi.

Aut: Pelėdų Šilelis

Praėjusį kartą aptarėme ką darbuotojams būtina žinoti, kai darbdavys nusprendžia darbuotojus išleisti į prastovą. Šiandien aptarsime kaip darbdavys gali gudrauti, norėdamas atleisti darbuotojus ir patirti kuo mažiau išlaidų.

Ko gero, pirmiausia darbdavys darbuotojams siūlo nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu arba darbuotojui liepia rašyti pareiškimą atleisti iš darbo savo noru. Šiuo atveju svarbu žinoti, kad pateikęs pareiškimą atleisti savo noru, darbuotojas gali per tris darbo dienas šį pareiškimą atšaukti.

Šiek tiek sudėtingiau apsispręsti tampa, kai darbdavys pasiūlo nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu. Dažniausiai tokiu atveju darbuotojams pasiūloma kokia nors kompensacija, todėl darbuotojui itin svarbu žinoti kokio dydžio išeitinę išmoką darbuotojui privalo sumokėti darbdavys kiekvienoje konkrečioje situacijoje.

Jeigu darbuotojas atleidžiamas dėl svarbių priežasčių (dažniausia dėl to, jog darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis arba jeigu darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tampa pertekline), darbdavys privalo sumokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją.

Svarbu pastebėti, jog esant svarbioms priežastims, darbuotojas apie atleidimą turi būti įspėtas prieš vieną mėnesį. Vis dėlto, atleidžiant darbuotoją be svarbių priežasčių , įspėjimo terminas trumpinamas iki trijų dienų. Taigi, jei darbdavys, siūlydamas nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu, siūlo mažesnes išeitines kompensacijas ir/ arba nori darbo sutartį nutraukti ankščiau, nei numato įstatymas, tokio susitarimo pasirašyti nevertėtų.

Darbuotojui, atleidžiamam iš darbo, taip pat pravartu žinoti kiek nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų jis yra sukaupęs. Tai padaryti nesunku – pakanka žinoti, jog pagal bendrą taisyklę, darbuotojui priklauso dvidešimt darbo dienų per metus (jeigu dirbama pagal penkių dienų darbo savaitės laiko norma).

Detaliai žinoti kokias sumas turi išmokėti darbdavys pravartu dar ir todėl, nes darbdaviui pilnai neatsiskaičius su darbuotoju iki numatyto termino, darbuotojas įgyja teisę gauti netesybas, kurios lygios vidutiniam darbuotojo darbo užmokesčiui už kiekvieną pradelstą dieną.

Žmogui gali kilti mintis susigundyti „apgauti“ darbdavį ir gauti įstatyme numatytas išmokas per darbo ginčų komisiją. Tačiau darbuotojas neturi pamiršti, kad jis dar darbinsis ir kitoje įmonėje, kurioje gali paprašyti rekomendacinio rašto, charakterizuojančio darbuotoją. Reputaciją nusipirkti sudėtinga.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkas Darius Rušinas

Darbo ginčuose dažnai ieškinio pagrindas yra darbo užmokestis arba su darbo santykiais susijusios išmokos. Tokia žmogaus godumo prigimtis, kad kalbai einat apie pinigus, nei vienas nelikęs jų mokėti net ir už tinkamai atliktą darbą. Nagrinėjant darbo ginčų bylas dažnai atsiskleidžia įmonės veiklos niuansai kurie, nėra tokie, kaip numato įstatymas.

Neturintys kuo griebtis darbdaviai prabyla apie žmogiškumą ir supratingumą. Prisimenama kad kažkada vairuotojas padarė žalą, ir kaip kažkada įmonė patyrė nuostolius, o negana to, dar ir byla dėl neišmokėto darbo užmokesčio prisikabino… Tačiau kuomet prasideda žalos aiškinimasis, kad yra tolimųjų pervežimų veiklos srities pavojingumo aspektas čia figuruoja, taip pat visos transporto priemonės ir jų priekabos privalo būti apdraustos, galioja frančizė ir kiti transporto sričiai galiojantys veiklos įstatymai – atsiskleidžia visos „kortos“. Pasirodo darbdaviai ne visas įmonės transporto priemones yra apdraudę, todėl žalos atveju yra pačio darbdavio kaltė, o ne darbuotojo, kuriam dažnai siekiama užkrauti atsakomybę.

Tada, darbdaviai dažnu atveju prisimena žmogiškumą, teisingumą ir Konstituciją, bet ne darbuotojo aspektu kuris gyvena tik iš darbo užmokesčio. Dėl darbdavio nesąžiningumo padedant LPS „Sandrauga“ teisininkais, tenka bylinėtis net teisme kad žmogus atgautų savo uždirbtus pinigus.

Labai gaila, kad Lietuvoje vis dar silpnas socialinis dialogas. Darbuotojai nesidera ir nesikalba dėl iškilusių problemų, darbdavys taip pat nepradeda kalbėtis iki ginčui perėjus į darbo ginčų komisijas ar teismines institucijas.

Daugelis įmonių vadovų mano, jog atleidus darbuotoja dėl jo kaltės, neiškyla jokių darbo užmokesčio išmokėjimo pasekmių. Tuo pasinaudodami kartais net ir priverčia darbuotojus nusižengti ko pagrindu galėtų juos atleisti. Tačiau deja, su teisininkais reikia konsultuotis ne tik tada kai prasideda darbo ginčai, bet ir tęsiantis darbo santykiams iki ginčų.

Moralas: kai žmogus atleidžiamas iš darbo visai nesvarbu, kad jis „negeras“, su juo vis tiek reikia atsiskaityti ir sumokėti pinigėlius. Tuomet neteks garsiai šaukti kur žmogiškumas!

Aut: Pėlėdų Šilelis

Apie kelininkus kurie dirba itin prastomis darbo sąlygomis, kalbėta ne kartą. Šiuo metu skundų iš kelių priežiūros darbuotojų ypač daug. Visi vieningai skanduoja kad ši įmonė nepasirūpina savo darbuotojais, administracija grubiai elgiasi, nenori suteikti priklausančių atostogų, ar suteikti kitos, su darbo santykiais susijusios informacijos darbuotojui. Kitaip sakant vergijos sindromas niekur nedingo. Situacija – baisi, nes jokių žmogiškumo pavyzdžių šiuose darbo santykiuose nėra.

Pabendravus su įmonėje dirbančiais žmonėmis, išryškėja šios bendrovės požiūris į žmogaus darbą. Vadovybė be kita ko imasi ir biurokratinių veiksmų apeinant įstatymus. Kaip antai paduodamas darbuotojui pranešimas apie darbo sąlygų pakeitimą, su kuriuo darbuotojas sutinka tai pasirašydamas, tačiau atsakingi asmenys verčią žmogų su pakeistomis darbo sąlygomis nesutikti, ko pasekoje pagal Darbo kodekso 57 str. įmonė turėtų priežastį jį atleisti.

Šioje įmonėje vyrauja praktika, kad norint atsisakyti dirbti viršvalandžius, darbuotojas verčiamas parašyti prašymą. Atrodo kas čia sunkaus, tačiau žinant, jog žmonės dirba keliuose, automagistralėse ir pan., neturi sąlygų darbo metu atsisakyti dirbti viršvalandžių. Žmonės turi gaišti savo laiką ir užsiimti įmonės apsunkintomis biurokratinėmis peripetijomis.

Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus inspektoriai kurie aplankė AB „Kelių priežiūrą“ neplaniniu vizitu 2020 m. lapkričio 9 d. Vizito metu nuvykus į AB „Kelių priežiūra“ darbų vykdymo objektus nustatė, kad kelių asfaltavimo darbų vietoje, kurioje dirbo 10 darbuotojų, kad nėra sudarytos tinkamos sąlygos nusiprausti, pavalgyti taip nerasta ir persirengimo patalpų bei spintelių.

Anot darbuotojų, jie atvyksta į objektus dirbti, ir išvyksta namo jau su aprangomis, kurios po darbo dienos tampa purvinos ir dulkėtos kaip ir patys darbuotojai. Pietų metas praeina kabinoje, valgant atsivežtą, šaltą maistą, nėra net kur rankų nusiplauti. Kartais net ir gyvuliai turi geresnes sąlygas nei šie darbštūs žmonės dirbantys bendrovėje. O apie karštą puodelį arbatos ar kavos šie žmonės gali tik pasvajoti.

Tai jau nebe primas VDI vizitas šioje bendrovėje, ir nebe pirmas rastas pažeidimas.

„LPS „Sandrauga“ stengiasi įvertinti vadovybės savavališkus veiksmus ir pagerinti kelininkų darbo sąlygas“ – sakė Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Juknis. Visa esmė ta, kad purvini ir nuvertinami darbininkai taip pat yra žmonės.

Aut: Pelėdų Šilelis

Kol aiškinamasi kas Vyriausybėje kokioje kėdėje sėdės, to šešėlyje įvyko Trišalės tarybos posėdis, kuriame nagrinėti šiuo metu svarbiausi ir aktualiausi klausimai. Tarp jų ir visiems mirtingiesiems svarbiausios naujienos dėl atlyginimų ir valstybės biudžeto.

Posėdis pradedamas dėl  Europos Parlamento  ir Tarybos direktyvos dėl minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje.

Dėl šios direktyvos išsiskyrė profesinės sąjungos ir darbdavių atstovų nuomonės. Profsąjungos mano, jog ši direktyva yra reikalinga skatinant socialinį dialogą tarp darbdavio ir darbuotojo, nes šiuo metu darbo ginčų bylų procentas kaip niekada aukštas. Procentaliai kas metai daugėja bylų dėl darbo užmokesčio. Pandemijos laikotarpiu statistiką papildė ir darbo ginčai dėl priverstinių prastovų.

Darbdavių atstovų manymu ši direktyva neturi būti taikoma kolektyvines sutartis turinčioms valstybėms, taip pat ji turėtų būti  rekomendacinio pobūdžio.

Galima suprasti kad darbdaviai nenori prisiimti atsakomybės už savo darbuotojus, kurie jiems nešą pelną. Tačiau nori turėti tai, kas jų verslui neš naudą ir padės išsilaikyti. Pagal darbdavius MMA turėtų būti privalomas visiems nežiūrint į kvalifikaciją, ir be galimybės didėti perspektyvoje.

Profesinės sąjungos vieningai sutinka, jog MMA šalyje turi siekti bent 50 procentų vyraujančio vidutinio darbo užmokesčio. Jokių diferencijavimo pagal amžių ar kitų biologinių, socialinių, gyvenamosios vietos kriterijų kalbant apie MMA net negali būti, nes darbo rinkos sistema  nėra analogiška ir net panaši į pavyzdžiu paimtas Skandinavijos šalis. Visų pirmą ten daugumoje darbuotojo ir darbdavio santykių reglamentuoja kolektyvinės sutartys, kas Lietuvoje sudaro mažą procentą.

Apžvelgiant paskutinius užimtumo tarnybos duomenis, laisvų darbo vietų skaičius mažėja. Tai reiškia, kad žmonės nesigūžia kaip reikia dirbti nekvalifikuotą ar mažai apmokamą darbą.

LPS „Sandrauga“ teisininkai taip pat pastebi šią tendenciją, kad ir su prastomis darbo sąlygomis žmonės vis tiek nori išsaugoti savo darbo vietas, nes bijo šiuo metu esančios situacijos kurioje Lietuvos mastu, užregistruotų bedarbių yra apie 24 tūkst.

Aut: Teisininkė Ieva Dambrauskaitė