Rytų išmintis teigia kad permainų laikai patys sunkiausi. Kalbant apie Lietuvos švietimo sistemą, per visus trisdešimt metų permainos taip ir nesibaigė…

Po praeitos kadencijos vyriausybės, ministrės profesionalės įteisintų mokytojų darbo užmokesčio pakitimų mokytojai vykdė socialinį dialogą į ministeriją lipdami per langus. Tik tokios drastiškos priemonės padėjo atkreipti dėmesį į ydingai administruojamos sistemos skaudulius.

Retai kas susimąsto, kad mokymo rezultatai priklauso ne tik nuo tų, kurie moko ir mokosi, bet nuo visos švietimo sistemos vadybos. Ir kasmet paskelbus įvarius eilinius prastus reitingus ar pažangos tyrimus ir barstant kaltinimus nemotyvuotiems moksleiviams ir prastiems pedagogams reikėtų atsigręžti ir kaltų ieškoti tarp švietimo politikos formuotojų….

Pertvarka vykdoma visuose švietimo lygmenyse, jau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Sunku inicijuoti pokyčius dinamiškoje ir nuolat kintančioje sistemoje, bet valdžia turi suprasti pokyčių galimybės priklauso nuo finansavimo. Kažkodėl deramai nebaigus vieno, siūloma imtis naujo projekto kurio vertė – 210 mln. eurų.

Vietoje pertvarkos užbaigimo būtų steigiamos   tūkstantmečio mokyklos. Gegužės 19d. Seimo Švietimo ir mokslo komitete, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pristatė pažangos programos Tūkstantmečio mokyklos (TŪM) koncepciją.

Pradėkime nuo to, kad Europos Sąjunga Lietuvai skyrė 2,2 milijardo eurų, kurie turi būti panaudoti ekonomikos gaivinimui ir atsparumo didinimui po COVID–19 pandemijos. TŪM steigimui yra skiriami 210 mln. Pagrindinis keliamas tikslas mokykloms – mažinti mokinių pasiekimų atotrūkius ir sukurti kokybiškas ugdymo(–si) sąlygas kiekvienoje savivaldybėje.

Nors ŠMSM pristatant šį projektą pabrėžė, kad tai tikrai nebus investicijos į „betoną“, o kaip kitaip tai pavadinti, jei TŪM steigimo koncepcijoje akcentuojama infrastruktūra, mokyklų fizinės aplinkos gerinimas: sporto aikštynų, poilsio erdvių, mokyklų koridorių, prieigų ir pan.

Tik naujos koncepcijos mokyklų tinklo kūrimui yra vienas didelis iššūkis – tiesiog nebus kam dirbti. Kasmet į mokyklas ateina apie 70 jaunų mokytojų, o savo profesinę karjerą baigia daugiau nei 700 mokytojų, vidutinis mokytojų amžius šalyje – 50 metų.

Eilinį kartą pasirinkimus tiesiog reikia padėti ant logikos svarstyklių – 210 mln. eurų investuosime į pastatus  ar žmones? Kas strategiškai naudingiau valstybei? Mokytojas yra žmogus, kuris ugdo jaunąją kartą ir formuoja visuomenę. Ar spės Lietuvos švietimas sulaukti valdžios, kuri sugebės pasirinkti teisingai.

Vytautas Mikalauskas

Lietuva turi išskirtinį bruožą, būdama palyginus maža šalimi, savyje talpina labai plačią socialinę panoramą ir kontrastingus žmonių gyvenimus. Gal būt tai yra dėl to, kad tik prieš tris dešimtmečius išsiveržėme iš geležinės uždangos prieš žmones atsivėrė iki tol nematytos rinkos ekonomikos galimybės. Permainų laikais pasitaikė atvejų, kai naktiniai sargai tapo milijonieriais ir kai buvusių didelių valstybinių įmonių vadovai tapo naktiniais sargais… Su pirmaisiais kapitalizmo žingsniais, atsirado ir tikrų ir netikrų verslininkų, spekuliantų ir biznierių atskira socialinė grupė, populiariai vadinta naujaisiais lietuviais. Istorijas apie tų laikų darbo santykius paliksiu kitiems savo rašiniams, bet pasakysiu trumpai: senolių posakis neduok Dieve baudžiauninkui ponu tapti, nėra iš piršto laužtas….

Dar yra tuometinių naujųjų Lietuvių šiandienos versle, tik jie giliai spintose palikę bordo švarkus ir pasimokę gerų manierų, kalba apie tai, kad jų verslui svariausia ne pelnas, bet gėrio visuomenei kūrimas, apie tai, kad darbuotojas yra vertybė ir verslas turi būti tvarus. Tačiau už pirmo posūkio, kai  niekas per daug nemato, jie elgiasi taip, kaip jiems patogu, pamindami ne tik verslo etiką, bet ir elementarią žmogišką moralę.

Šiandieninė viešoji komunikacija remiasi istorijų pasakojimu. Įvaizdis sukuriamas auditorijas įtikinat, kad viskas kas yra pasakyta yra tiesa ir jiems tereikia pasidaryti išvadas – tai yra turėti savo nuomonę. Ši tendencija ryškėja informavimo priemonėse kalbant apie darbo rinkos tendencijas Lietuvoje.

Nuolatos kalbama apie įmonių konkurenciją dėl specialistų, gerai apmokamas darbo vietas ir siūlomus naudų paketus. Ką jau kalbėti apie galimybę dirbti, ne tik iš namų, bet ir iš bet kurios pasaulio vietos, ar žaidimų ir poilsio kambarius, kur skambant lengvai muzikai, gurkšnojant lengvą gėrimą, galima pasisupti hamake ir atsikratyti įtampos.

Egzistuoja ir kiti darbai apie kuriuos rašyti nėra taip smagu, kur darbo vietoje linksmo reportažo nepadarysi ir kurių profesijų atstovai nelabai nori apie save kalbėti… Visuomenė nemažai sužinojo, po to, kai tiriamosios žurnalistikos atstovai pradėjo domėtis tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygomis. Daug neteisybės ir išnaudojimo yra ir statybų, vidaus reikalų sistemos, sveikatos apsaugos ir kituose sektoriuose. Tiesiog apie tai niekas nekalba, kol su tuo nesusiduriama, be to egzistuoja nepatogios temos baimė ir patys su neteisybe susiduriantys darbuotojai vengia viešumo.

Protingi žmonės daug diskutuoja, apie socialinę atskirtį, regionų ir sostinės Lietuvos, visuomenės susiskaldymą ir kitus žmones išskirstančius  dalykus. Lietuvoje 156.000 žmonių gauna minimalų atlyginimą, dar nemenkas skaičius kiek daugiau. Kitoje straipsnio dalyje papasakosiu, kaip uždirbami tie pinigai ir kaip jaučiasi tie žmonės…

Laukite tęsinio…

Vytautas Mikalauskas

Biudžeto patikslinimas Seime deja lyg planuotai nublanko šiandieninių politinių aktualijų fone. Ko mums kaip tautai kuriančiai valstybę reikėtų pasimokyti, tai aklai nesivadovauti emocijomis gebėti susikoncentruoti į esminius klausimus. Elementaru – koks numatytas biudžetas – toks visos šalies gyvenimas. O kol visą eterį yra užvaldę  aistras kurstančios temos,  mes pakalbėkime apie pinigus….

Finansų ministrė pateikė Valstybės biudžeto patikslinimo projektą, kuris auginamas skolintais pinigais ir mokesčių lengvatomis, o ne Europos atsigavimo fondo lėšomis, nors tokia galimybė buvo. Vyriausybės darbo pradžioje garsiai skambėjusi idėja apie krizės konvertavimą į ekonominę galimybę staiga nyksta kaip dūmas blaškomas vėjo, o paramą verslui dėl COVID 19  galima vadinti mitine, nes daug apie ją kalbama, bet mažai kas gavo.

Lėšos iš RRF (Recovery and Resilience Facility ) pagal Europos Komisijos reglamentą, Lietuvos biudžetą pasieks tik įgyvendinus Vyriausybės nacionaliniame plane „Naujos kartos Lietuva“ nusimatytus tikslus.  Planuojama, kad dar šiemet Lietuvos biudžetą pasieks 149 mln. Eur RRF lėšų, kaip avansinis mokėjimas, kuris sudaro 13% visos numatytos 2,2 mlrd. Eur sumos. Norėčiau atkreipti dėmesį į kitą medalio pusę – tai vienintelis mokėjimas, už kurį nereikės atsiskaityti. Analizuojant planuojamą RRF lėšų paskirstymą susidaro prielaida, kad didžioji dalis pinigų nusės stambiojo verslo kišenėse, pavyzdžiui  apie 70 mln. eurų atiteks Lietuvos perėjimui prie 5G ryšio, ar 96,91 mln. eurų žaliojo transporto sektoriaus transformacijai. Veikiausiai tai taps, ne pažangos, bet atskirties pinigais.

Biudžeto formavimas ir tikslinimas yra susitarimų ieškojimo ir kompromisų kelias. Nuolatos kalbama apie Lietuvos, kaip patraukios verslui šalies įvaizdį, apie inovacijų diegimą ir naujų darbo vietų kūrimą, bet kiekvienos kompanijos verslo įžvalgos ekspertai vertindami šalį ir jos investicinę aplinką visų pirma pasižiūri kaip tvarkomasi su viešaisiais finansais. Dabartinių sprendimų fone galime atrodyti, kaip abejotinos reputacijos valstybė. Pasirinktas paprasčiausias variantas skolintis, spaudžiant tiek, kiek galima, bet Mastrichto kriterijaus jau arti… Dar keletas tokių biudžetų didelės kompanijos nenorės turėti reikalų Lietuvoje…

Vytautas Mikalauskas

Socialinio dialogo vystymas Lietuvoje yra vyriausybės atsakomybė. Tik kaip ir daugelis kitų valstybės gyvenimo realijų, į šios kadencijos vyriausybės planą galimai tai nebuvo įtraukta.

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija privalo užtikrinti visoms šalims vienodas dalyvavimo sąlygas. Nors pagal reglamente įtvirtintu rotacijos principu Trišalei Tarybai šiuo metu turėtų pirmininkauti Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ pirmininkavimo poziciją yra užgrobusi Lietuvos Profesinių sąjungų konfederacijos atstovė. Apmaudu, kad netobulas Tarybos darbo reglamentas sudaro sąlygas piktnaudžiauti

Konfederacijos elgesys diskredituoja profsąjungų vardą visos Respublikos mastu. Darbdavių atstovai ar vyriausybės atstovai dirba konstruktyviai, sugeba susitarti ir pasidalinti pirmininkavimo teise.

Profsąjungos Trišalėje Taryboje yra Lietuvos dirbančiųjų balsas. Kokios darbo sąlygos bus susitartos kolektyvinėje sutartyje, galų gale – ar bus teisingas atlygis už darbą – visa tai yra profsąjungų atsakomybė.

Visų  LR Trišalėje Taryboje esančių profsąjungų teisės yra vienodos. Apmaudu, kad kai kurie kolegos nesuvokia, kad derybinė galia yra vienybėje ir didesnis sutelktumas, kaip tik leistų pasiekti geresnį dirbančiųjų teisių atstovavimą.

Labai skiriasi profesinių sąjungų veiklos modelis. Vienaip elgiamasi, kuomet profsąjungą išsilaiko tik iš narių  mokesčių, ir visai kitaip su žmonėmis elgiamasi kai gyvenama iš nekilnojamojo turto nuomos ar kitų papildomų pajamų.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ nuo seno garsėja kaip principinga ir tvirtas nuostatas turinti organizacija. Akivaizdu, kad egzistuoja interesų grupės, kurioms tai yra neparanku.

Teisė pirmininkauti Trišalei Tarybai nėra stebuklų ar naudos šaltinis, bet tai realizuotų skaidrumo ir viešumo principus, kurie padėtų pagrindą tikram socialiniam dialogui.

Tad po atkaklaus darbo atstatant pažeistas teises ir akcentavimo, kad buvo nusižengta sąžiningam rotaciniam principui kiekviename LR Trišalės Tarybos posėdyje, kitame posėdyje bus sprendžiamas LPS „Sandrauga“ pirmininkavimo teisės pažeidimo klausimas.

Ką galima pasakyti apie valdžios atstovų valdymą Respublikos mastu, jei iškilus probleminiam klausimui, jie pasirenka neutralumo poziciją ir „pasislepia“ kompetencijos ribose, kurios yra daug platesnės, tačiau noro daryti atitinkamus veiksmus yra mažiau?

LPS „Sandrauga“

Organizacija taip pat teigė, kad koronaviruso krizė spartina pokyčius, kurie gali paskatinti ilgėjantį darbo laiką. COVID-19 pandemija pakeitė daugelio žmonių darbo būdą, nuotolinis darbas tapo įprastu daugelyje pramonės šakų, dažnai ištrinantis ribas tarp namų ir darbo. Įtemta ekonominė situacija ir padidėjusi konkurencija darbo rinkoje lėmė, kad padaugėjo persidirbančių ir nesilaikančių būtino darbo – poilsio rėžimo asmenų. Patirdami tiesioginį, ar netiesioginį darbdavio spaudimą, dirbantieji alina save ir bet kokia kaina stengiasi įtikti darbdaviui ir išsaugoti darbo vietą. Deja kol kas nėra net preliminarių skaičiavimų, kiek valstybių biudžetams ateityje kainuos sekinančio darbo sukeltų ligų gydymas ir kokios socialinės rūpybos išlaidos bus reikalingos maitintojų netekusioms šeimoms.

Dirbančiųjų padėtis Lietuvoje nepavydėtina, kasdien tiek dėl fizinių, tiek dėl psichologinių veiksnių miršta žmonės. Sunkiais laikais verslas turi visas sąlygas išnaudoti darbuotojus ir piktnaudžiauti jų teisėmis, ypač kai jas privalančios ginti valstybinės institucijos, neskuba to daryti. Tik išplėstos profsąjungų teisės ir galimybė vykdyti kontrolės funkcijas, leistų užtikrinti, kad nustatytos darbuotojų sveikatos apsaugos ribos, egzistuotų ne tik dokumentuose.

Parengta pagal „The Environment International“ ir LPS „Sandrauga“ info.