Pasirodė žinia, kad Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijos susitarė dėl poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ ir VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro „Dainava“ integravimo į sveikatos apsaugos sistemą. Atrodo, kad problemos pagaliau baigėsi ir šie centrai vėl galės ramiai veikti. Tačiau, toks mistinis ir paslaptingas ministerijų susitarimas neišvengiamai atneša kitas problemas tiek šių centrų darbuotojams, tiek valstybės tarnautojams ir pareigūnams, kuriems ir taip reikalingas sveikatinimo paslaugos.

Vidaus reikalų ministrė teigia, kad VRM „Yra atsakinga už viešąjį saugumą, o ne sveikatinimo paslaugų teikimą“, todėl „Pušynas“ ir „Dainava“ šiai ministerijai nereikalingi. Iš karto kyla logiški klausimai: ar ne darbdavys turi rūpintis savo darbuotoju? Ar ne jis turi užtikrinti patogias, saugias ir sveikas darbo sąlygas? Remiantis Vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės žodžiais, kad tai yra ministerijai nebūdingos funkcijos, galima daryti prielaidą, kad ministerijai nerūpi valstybės tarnautojai arba ministrė visiškai atitrūkusi nuo darbo (valstybės) teisės reikalavimų.

Taip pat šis ministerijų susitarimas gali reikšti ir kitą strategiją. Jeigu nepavyko planas A, visada yra galimybė vykdyti planą B. Istorijoje dar neteko girdėti, kad valdžia visiškai atsisakytų savo plano ir nieko daugiau nebedarytų. „Pušyno“ ir „Dainavos“ pereinamasis laikotarpis į sveikatos apsaugos sistemą reiškia, kad jau kita institucija labai greitai gali visą esančią struktūrą peržiūrėti ir pertvarkyti pagal savo poreikius ir norus. Pavyzdžiui, gali būti atliekami tokie veiksmai, kaip pradėtas vykdyti auditas, gali būti pakeistas direktorius ar pašalinti kokie nors skyriai arba institucija gali perorganizuoti struktūrą pagal jiems tinkamus kriterijus. Tačiau, labiausiai kyla klausimas ar „Pušynas“ sudarys sutartį su Vidaus reikalų ministerija, kad valstybės tarnautojai ir toliau galėtų pailsėti, pasveikti ir reabilituotis? Dirbant tokį darbą, poilsis ir reabilitacija yra neatsiejamos būtinybės, kurios tiesiog turi būti privalomai užtikrintos. Vis dėlto, yra didelė tikimybė, kad tokia sutartis nebus sudaryta, nes kaip šiuo atveju, pasirinktas planas B išpildo pirminį planą A. Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ reali ateitis – pareigūnams ji nebetarnaus.

„Kas nustatė, kad „Pušyno“ ir „Dainavos“ centrų paslaugos yra prastos, per brangios ir netinkamos?“ – klausė Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Pirmininkui kilo klausimų, kas padarė įtaką Vidaus reikalų ministerijai atsisakyti sanatorijos, esančios prie jūros. „Juk tai viena patraukliausių ir geriausių vietų pareigūnui pailsėti ir pasirūpinti savo sveikata – tiek fizine, tiek psichologine. Tai yra neskaidru, nelogiška ir sukelia daug natūralių klausimų“ – pasakojo Kęstutis Juknis.

Kodėl Vidaus reikalų ministerija atsisakė ir perdavė Sveikatos apsaugos ministerijai šiuos centrus – lieka iki šiol neaišku. Pavyzdžiui, juk poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ yra pelninga organizacija. Viskas būtų puikiai suprantama, jeigu sanatorija būtų nuostolinga – dėl to klausimų nekiltų. Bet dabar, kai tai realiai yra pelninga įstaiga, sprendimas atsisakyti jos yra tiesiog nelogiškas, mistinis ir paslaptingas. Kaip ir minėta prieš tai, dabar sukuriamas ministerijos įvaizdis, kad ji savo darbuotojais – valstybės tarnautojais, pareigūnais – tiesiog nenori rūpintis ir kad atsisakoma atsakomybė į jų būtiną poilsį, geros sveikatos užtikrinimą ir reabilitaciją. Vienaip ar kitaip, laukia sunki ir baimę kelianti ateitis valstybės tarnautojams, pareigūnams, „Pušyno“ ir „Dainavos“ centrų darbuotojams.

Šiandien, sausio 10 dieną, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ atstovai susitiko su savo nariais Kauno Senamiesčio progimnazijoje.

Susitikimo metu buvo aptariami per 2021 metus nuveikti darbai, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip pavyko juos įveikti. Tuo pačiu, aptarti ateities planai: kokie galimi pokyčiai aktualūs profesinių sąjungų nariams, aktualios problemos, šių metų prioritetiniai klausimai.

„Šioje mokykloje LPS „Sandrauga“ nariai turėjo įtemptą laikotarpį su buvusia mokyklos direktore. Bendromis pastangomis, situacija buvo pakeista ir nariai gali toliau ramiai dirbti. Dabar liko imtis darbų dėl Kolektyvinės sutarties sudarymo šioje įstaigoje“, – kalbėjo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.

Džiaugiamės, kad Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ auga ir pritraukia vis daugiau žmonių į savo gretas. Kartu mes galime pasiekti daug daugiau, nei galime pagalvoti ir įveikti visas iškilusias problemas.

Lietuvos darbo rinka, kaip niekada įkaitusi ir permaininga. Tolimoje praeityje liko laikai, kuomet į vieną poziciją darbdaviai sulaukdavo net kelių šimtų gyvenimo aprašymų ir kaip sako patyrę personalo specialistai – tikrai buvo iš ko rinktis…

Vos ne dešimtmetį trukusi emigracijos banga, bei dėl technologijų pažangos atsiradusios galimybės nuotoliniu būdu dirbti kitose šalyse esančiose organizacijose įnešė daug permainų. Paminėtina, kad per pastarąjį nepriklausomybės trisdešimtmetį išaugo ir subrendo nauja darbuotojų karta, daug drąsiau žvelgianti į permainas ir vis ieškanti naujų galimybių. Vyresniosios kartos atstovams labai dažnai buvo natūralu ir įprasta visą savo profesinį gyvenimą praleisti vienoje darbovietėje, į žmones, pakeitusius daugiau nei keletą darbo vietų, buvo žiūrima kaip į nepatikimus ir nesugebančius niekur prisitaikyti. Nors perėjūnų etikėtės nenori nei vienas žmogus, tačiau požiūris į darbą vienoje darbovietėje, lojalumą,  darbuotojo patikimumą smarkiai pakito. Dabar  dažnas dvidešimtmetis jaunuolis jau būna išbandęs keturis darbus ir reikalauja iš darbdavio, kad jis būtų vertinamas, kad jam net neturinčiam darbo patirties ir kvalifikacijos būtų taikomos tokios pat garantijos kaip ir aukštą kvalifikaciją ir ilgą  darbo patirtį turinčiam darbuotojui.

Dažnas darbuotojų kaitumas apsunkina organizacijų veiklą: sunku planuoti darbą, apmokymas eikvoja resursus ir laiką, o nestabili, bei iki galo nesusiformavusi komanda sukuria daug menkesnę pridėtinę vertę. Anksčiau viena pagrindinių personalo valdymo specialistų funkcijų buvo tinkamo darbuotojo paieška ir atranka. Dabartinės tendencijos krypsta į žmonių jau esančių organizacijoje išlaikymą.

Vienos įmonės renkasi atvirumu ir naudomis darbuotojui grįstą kelią, kitos ,,bando žaisti” dvigubus žaidimus. Nereta praktika, kad įmonė neva deklaruojanti taikomą darbuotojų įtraukimą į pokyčius, asmeninės lyderystės plėtrą, bei darbuotojų savarankiškumą – stoja piestu, jei sužino, kad darbuotojai siekia įkurti profesinę sąjungą ir prieš juos nukreipia gerai apmokamų  interventų ar pokyčių agentų psichologinį terorą. Kaip dievagojosi vienas į LPS „Sandrauga“ kreipęsis asmuo – kaip įmonėje veikianti darbo taryba gali spręsti darbuotojų problemas, jei ji sudaryta iš žmonių, kurie tas problemas ir sukuria.

Už butaforinių, jokios įtakos darbuotojų teisnei padėčiai neturinčių darbo tarybų prastumimą į Darbo kodeksą žmonės turi ,,dėkoti buvusiam socialdemokratui, premjerui Butkevičiui  jo partiečiams ir po to atėjusiai Valsiečių bei buvusių policininkų junginiui – sako Lietuvos profsąjungos ,,Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis. Jie susiaurino įstatymines profsąjungų teises,  ir būgtai liberalizavo darbo kodeksą – pabrėžė Kęstutis Juknis. Dabartinė seimo narių  dauguma kai kuriose pozicijose, peržiūrint darbo Kodekso nuostatas yra teisingesnė ir nuoseklesnė. Keista, bet praeitų kadencijų socialdemokratai, valstiečiai ne padėjo darbo žmonėms, nesirūpino jais, o tarnavo kapitalo interesams.

LPS ,,Sandrauga” priklauso tarptautinei profsąjungų organizacijai ir seka įvykius Europoje. Vakarų šalyse įprasta praktika, kad kompanijose veikiančios profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja personalo valdyme. Toli gražu tai nėra vien konfliktų valdymo priemonė. Profsąjunga aktyviai dalyvauja visame nario profesineme gyvenime: nuo įdarbinimo iki išdarbinimo, tarpininkauja mokymų, perkvalifikavimo ir darbo paieškos klausimais. – Teigia LPS “Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis.

Prasilenkiantys darbdavių ir darbuotojų lūkesčiai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug priešpriešų ir nusivylimų darbo rinkoje. Darbuotojų paieškos tapo panašios į aklus pasimatymus – darbdaviai stengiasi pasirodyti tik iš geriausių pusių ir nutylima daug svarbių detalių, o kandidatai vis dar mėgsta siųsti gerokai pagražintus gyvenimo aprašymus. Vėliau pasibaigus ,,kaukių pristatymui” išryškėja tikrosios tiesos.

Nėra nė idealių organizacijų, nei idealių darbuotojų, bet visada yra ir bus pasirinkimas tarp siūlančių nemokamą kavą ar stalo žaidimus ir siūlančių ne visada lengvą darbą, bet tikras galimybes, socialines garantijas ir nors ir nedaug, bet nuolat kylantį darbo užmokestį. Tiek vieni, tiek kiti proceso dalyviai vertina patikimumą ir gebėjimą prisitaikyti.  Nei viena įmonė nenori trumpalaikio, iš vienos į kitą lakstančio darbuotojo, o darbuotojas visada, prieš ateidamas į darbo pokalbį turi apsispręsti ar jis tikrai nori tokių pareigų, būtent tokio darbo ar bando įsidarbinti tik tam, kad kaip nors sulauktų pavasario…

Vytautas Mikalauskas