AB ,,Kelių priežiūra“ prasidėjusiame susirinkime su valdybos nariais, veikiančių profsąjungų atstovais gerą pusvalandį buvo ieškoma pinigų, reikalingų įmonės veiklai. Vienos ,,geltonosios“ profsąjungos atstovas susirinkusiems pradėjo aiškinti, kad įmonės biudžetas nedidėja, jog reikia padėti bendrovei ieškoti pinigų, todėl nereikia taisyti duobių, bet būtina pamokinti susisiekimo ministrą kaip dirbti, nes tada AB ,,Kelių priežiūra“ finansavimas būtų didesnis. Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ nėra pasirašiusi gėdingos įmonės kolektyvinės sutarties, kurioje parduoti dirbančiųjų interesai ir įrašyti  vergiški 260 valandų viršvalandžiai, prisiimti įsipareigojimai paskųsti darbdaviui sužinotą informaciją iš darbuotojų dėl darbuotojų nepasitenkinimo ar išreikštos pozicijos, kurioje tik atidirbus dešimt dienų gali tikėtis absurdiškų 15% dydžio priemokos už pavadavimą ir t.t. Posėdyje dalyvavę  AB ,,Kelių priežiūra“ valdybos nariai: V. Sliesoraitis, Ž. Valeišienė, A. A. Mikalonė ir kiti  atvyko į posėdį net nežinodami įmonėje esančios ,,vergiškos“ kolektyvinės sutarties nuostatų, todėl kūrybinio dialogo nebuvo.

Po ilgų kalbų apie pinigų paieškas ir gavimo galimybes ,,Sandrauga“ teisininkė kreipėsi į susirinkusius žodžiais – girdime  kalbas apie pinigus, kelius, duobes ir visą kitą bet užmiršome žmogų. Užmiršome kalbėti apie žmogų, nors jis yra svarbiausias-.

Po nejaukios tylos buvo pastebėta, kad bendrovėje šiuo metu yra apie 70 laisvų profesinių pozicijų, kad vidutinis dirbančiųjų amžius yra apie 50 metų ir kad laiko posėdžiauti lieka labai mažai…

Kelininkams žiemos laikotarpis būna sudėtingas. Tačiau ,,Sandrauga“ atstovai pabrėžė, kad profsąjungų esminė funkcija, pagrindinė užduotis ginti ir atstovauti dirbančiojo interesus. Ne šlykščiai pataikauti darbdaviui, viešai meluoti, bet ginti dirbančiųjų interesus.  Ne tik  AB ,,Kelių priežiūra“ dirbantieji, bet ir kiti asmenys prieš susitinkant su ,,Sandrauga“ turėtų perskaityti įmonės kolektyvinę sutartį ir suprasti, kad daugiau nei 30 metų tikrosios profsąjungos, spręsdamos susidariusias situacijas niekaip negali  užmiršti žmogaus, jo interesų. Panašu, kad AB ,,Kelių priežiūra“ vadovo ir valdybos narių tikslus kol kas gaubia mums nematoma nežinomybės skraistė, rūkas… Jiems kol kas nėra laiko rūpintis žmogumi.

Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas                           Kęstutis Juknis

2022 m. rugsėjo 15 d. per visą Šalį nuskambėjęs įvykis, tai Vilniaus rajone prie Riešės gimnazijos surengtas mitingas, kuriame šios gimnazijos direktorės pavaduotojas A. K. kaltinamas tai, jog jis terorizuoja visą mokyklą, terorizavimas tapo mokytojų ir kitų darbuotojų kasdienybe, persekioja darbuotojus, taip pat ir mokyklos direktorę, mokinių tėvus, fotografuoja mažamečius vaikus žaidžiančius kieme, įtariame ir mokyklos turto grobstymą, tačiau pats deramai neatlikdamas savo pareigų. Visi šie ir dar daugiau kaltinimų skambėjo prie gimnazijos surengtame mitinge. 2022 m. rugsėjo 15 dieną per visuomenės informavimo priemones paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri sukėlė didžiulį, neigiamą rezonansinį atgarsį visuomenėje, o būtent: dienraščiuose 14.34 val. „Lietuvos rytas“; 15.47 val. „15 min.“ ir  20.30 val. „TV3.lt“ spaudoje ir televizijoje. 2022 m. rugsėjo 20 d. A.K. kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą prašydamas, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso  LR BK  154  str. 2 d. „Šmeižimas“. O štai pati 2022-10-17 gimnazijos direktorė Egidija Urbanavičienė direktorės pavaduotojui A. K. įteikusi įsakymą dėl nušalinimo nuo darbo, tą pačią dieną įteikusi ir reikalavimą dėl pasiaiškinimo, iš  81 puslapio (53 klausimų). Paaiškinimą pateikti buvo nurodyta per 2 dienas, kas neatitinka jokius protingumo kriterijaus. A. K. dėl didelės apimties reikalavimo parašęs pratęsti terminą, kadangi fiziškai to padaryti negalintis. Į tai numota ranka.

Šią situaciją tyrusi  ir LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktoriaus Aido Aldakausko darbo grupė nieko nenustatė, nes nieko ir negalėjo nustatyti.  Valdininko destrukciniai pareiškimai spaudoje apie ministerijos poziciją, net nepradėjus tyrimo tik patvirtino ministerijos tikslus.  Už biudžeto pinigus buvo nusamdyta  advokatų kontora, užsakytos televizijos laidos kaip ,,Kakadu“, kad sumenkintų,  nuo šmeižto besiginantį darbuotoją, sukompromituotų aplinkinių žmonių akyse.

Dėl šmeižto A.K. kreipėsi į teisėsaugos institucijas – pradėtas ikiteisminis tyrimas. Po apklausų ir kitų procesinių veiksmų, nepriklausomai  kuo baigsis ikiteisminis tyrimas, ateityje nusimato ir teismų karuselė civiline tvarka. Šis faktas diskredituoja pačią ministeriją, kaip instituciją, kuri veikia prieš Teisę.   Atkreiptinas dėmesys, kad ministerija nesiekė kilusių įtampų, ginčo išspręsti šalių sutarimu, nepasiūlė darbuotojui taikaus išsiskyrimo kelio, nes tikslas buvo susidoroti su A.K, o ne dalykiškai susitvarkyti su iššūkiais. Svarbi  aplinkybė yra ta, kad ministerijos vardu prisidengę asmenys jau nekartą vykdo ministeriją diskredituojančią veiklą, sukuria priešišką atmosferą švietimo bendruomenėje, be atsakomybės šneka ministrės vardu, o ministrė to net nejaučia. ,,Sandrauga“ atstovaudama ir gindama savo narių interesus yra susidūrusi su įvairiausiais atvejais ir kuriozinėmis situacijomis ypač privačiame sektoriuje.

Kai aukščiausia valstybinė įstaiga- ministerija toleruoja pavaldžių vadovų veiksmus, kurie prasilenkia su teisingumo, protingumo principais  ,,Sandrauga“ viešai klausia – Ar viskas tvarkoj Švietimo ir mokslo ministerijoje ? Ministrė ar ministerijos ,,senbūviai“ valdo situaciją, nes Riešės gimnazijos direktorė jau antrą kartą nušalina nuo darbo savo pavaduotoją A.K. net neturėdama įstatyminio pagrindo, neatiduoda A.K. kabinete esančių asmeninių daiktų, savivaldžiauja. Darbuotojas dėl direktorės savivaldžiavimo kreipėsi į policiją.

Mes manome, kad taip , ypač švietimo įstaigoje neturėtų būti…

Rūta Gelžinė

Daug tautiečių darbuojasi Europos šalyse ir mato kokios stiprios, galingos yra profesinės sąjungos, ginančios ir atstovaujančios dirbančiuosius. Lietuvoje profesinės sąjungos šiandien taip pat būtų stiprios, jei ne verslo ir valdžios bendras veikimas prieš dirbančius žmones.

Prisiminkime 2016 metus ir liberalistinio darbo kodekso projekto stūmimą tuo metu  valdžioje buvusių socialdemokratų ir jų vado butkevičiaus.  2016 m. birželio- liepos mėnesiais Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ protestavo prie Vyriausybės rūmų, kol ,,darbo kodekso projektas“ buvo grąžintas taisyti atgal į seimą.

Atėję į valdžią valstiečiai su skverneliu beatodairiškai puolė priiminėti ,,tragišką“ darbo kodeksą, ignoruodami profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pasiūlymus. Apmaudu, kad vergiškoms darbo kodekso nuostatoms pritarė tiek profsąjunga solidarumas, tiek profsąjungų konfederacija. Šios organizacijos linkusios išdavystes nutylėti. Faktai, parašai patvirtina, kad  jos pritarė buvusiam valstiečių- skvernelio daugumos absurdui. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atsisakė pasirašyti po vergišku darbo kodekso projektu.

Suminė darbo laiko apskaita,  konstitucijai prieštaraujantis teisingumo vykdymo suteikimas  darbo inspekcijos teritorinių skyrių vedėjams, streikų organizavimo sukaustymas, profsąjungų teisių, funkcijų susiaurinimas iki absurdo ir kitų akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimas dar kartą tik patvirtina faktą, kad didžiosios valstiečių, socialdemokratų, konservatorių partijos atstovavo ir atstovauja stambųjį kapitalą. Konservatorių partijos programoje, niekur nėra žodžio ,,profsąjunga“ ir tai rodo šios politinės organizacijos primityvumą istorijos atžvilgiu.

Esant tokiai situacijai turime pabandyti  suprasti, kodėl taip nuožmiai visos  seimo ,,daugumos“ ir net kai kurios savivaldybės kovoja prieš profsąjungas ?

Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ ne formaliai, bet iš esmės, profesionaliai gina ir atstovauja dirbančiuosius visoje Lietuvoje.

Lietuvos profesinėje sąjungoje ,,Sandrauga“ yra daug įvairiausių profesijų dirbančiųjų, kurių interesai ginami ne tik individualiai, bet ir kolektyviai. Kai kuriose organizacijose pasirašytos Kolektyvinės sutartys ir žmonių darbas civilizuotas. Tačiau kai kuriose, nors ir savivaldybių įmonėse, vadovų supratimas apie profsąjungas yra likęs nuo sovietinių laikų, nes jie nežino istorijos.  Akivaizdu, kad tai nieko bendro su dirbančiųjų interesų gynyba ir atstovavimu neturi, tačiau stabdo žmonių supratimą, kad geresnės darbo sąlygos, didesnis darbo užmokestis priklauso nuo kolektyvinės jėgos, nuo kolektyvinio veikimo.  To bendrystės supratimo linkiu visiems ir atskirai kiekvienam. Kreipkitės į mus. Mūsų pareiga  buvo yra ir bus  ginti ir atstovauti  Jūsų interesus.

Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas                           Kęstutis Juknis

Jau turbūt daugeliui žinoma, kad lapkričio 1, 2 dienomis Lietuvoje yra minima Visų šventųjų diena bei Vėlinės. Visų šventųjų dieną žmonės atmina ir pagerbia po mirties pasklebtus šventuosius. Tikima, jog jei žmonės meldžiasi, šventieji jiems padeda. Šiais laikais Visų šventųjų dienos bei Vėlinių paminėjimas yra labai svarbus krikščioniškoje Lietuvoje, bet į žmogaus pasamonę vis labiau skverbiasi globalizacija, kuri sukuria naujų variantų ir „pasirinkimų“ kaip, pavyzdžiui, Helovino (arba kitaip Šiurpnakčio) šventimas. Taigi, panagrinėkime šios šventės ištakas bei pasvarstykime, ar jos šventimas iš tikrųjų nėra „išpūstas“?

Helovino užuomazgos gimė Keltų (Keltai – tai kultūrų grupė, kuriai būdinga panaši materialinė kultūra) žemėse dar netgi iki krikščionybės atėjimo. Šiurpnakčio pagrindinis šaltinis yra keltiška Sauino šventė ir Naujieji metai, per kuriuos būdavo rengiamasi keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į namus, o šventės metu žmonės vilkėdavo specialiais kostiumais, pagamintais iš gyvunų odos bei galvų, degindavo paaukotus gyvulius bei iš jų spėdavo ateinančių metų ateitį. Pats Helovino pavadinimas yra krikščioniškos kilmės, jis kilęs iš angliško žodžių junginio „All Hallows‘ Eve“ arba „All Saints‘ Eve“ – lietuviškai būtų Visų šventųjų diena. Katalikų bažnyčia taip pat švenčia šią šventę, bet tik su kitokiu pavadinimu bei kitokia prasme. Per ją vykdavo specialios mišios, skirtos prisiminti visus mirusiuosius ir šventuosius. Žymiai vėliau, šventei persikėlus į JAV, atsiranda tradicija prašyti saldumynų, persirengti įvairiomis būtybėmis bei išskaptuoti moliūgus.

Šiuo metu ne maža dalis europietiško jaunimo mini Heloviną, nors jis yra nebūdingas Lietuvai, atėjęs iš kitų šalių. Dėl to egzistuoja Šiurpnakčio šventimo pasipiktinimų. Lietuviai yra tolerantiški ir tik laikas parodys kaip adaptuosis šis svetimšalis renginys.

Mano asmenine nuomone, Helovino tikrai nereikia bijoti, nes ji tikrai neišstums Lietuvoje esamų Visų šventųjų dienos bei Vėlinių. Svarbiausia nesmerkti ir nesipiktinti tais žmonėmis, kurie šią dieną švenčia ar nešvenčia, nes tai asmeninis įsitikinimas ir dėl to žmogus netampa geresniu ar blogesniu. Tai laisvas pasirinkimas, kuris neturėtų įžeisti kitaip manančių.

Agnė Gelžinė

Sezoninis darbas yra labiausiai populiarus tarp moksleivių ir studentų. Tai leidžia jiems užsidirbti pinigų pragyvenimui ar nenumatytoms išlaidoms,  ateinantiems mokslo metams. Tačiau, kai kurie darbdaviai žinodami, kad jiems dirba nepatyrę jaunuoliai tuo naudojasi. Tad, kaip atrodo sezoninio darbo problemos rajonuose?

Didžiausias darbo sektorius vasarą, rajonuose yra žemdirbystė. Čia dažniausi sezoniniai darbai yra vaisių ir daržovių ravėjimas bei rinkimas, akmenų rinkimas. Labiau pažengusieji gali gauti pasiūlymų padedant tvarkyti žemės ūkio technika ar prižiūrėti gyvulius. Tokius darbus dažniausiai renkasi jauni ir stiprūs vaikinai. Tačiau, šie sezoniniai darbai neturi darbo sutarčių, todėl darbdaviams lengva manipuliuoti jaunuoliais, juos išnaudoti, nesuteikti tinkamų darbo sąlygų. Tai pasireiškia netinkamomis darbo priemonėmis, arba išviso neaprūpinami darbo priemonėmis, pietų ir poilsio pertraukų nebuvimu, saugos taisyklių neužtikrinimu, ilgomis darbo valandomis, algos vėlavimu ar nemokėjimu, net patyčiomis ir žeminimu.

Kitas populiarus darbas vasarą yra padavėjos įvairiuose baruose ir kavinėse. Tokį darbą dažniausiai renkasi merginos, tikėdamosi, jai ne iš algos, bent iš arbatpinigių užsidirbti. Į darbo aprašymą įtraukiamas tik klientų aptarnavimas, maisto pateikimas, darbas kasos aparatu ir indų surinkimas nuo stalo. Tačiau, šios veiklos nėra galutinės. Įsidarbinus pranešama apie veiklas kurios nėra įtraukos į darbo valandas, tad už jas nėra mokama. Tokie darbai būtų – darbo vietos tvarkymas prieš atsidarant ir užsidarant, (dažnai tai reiškia sunkių baldų nešiojimą), pagalbą virtuvėje, tualetų valymą. Sudėkime tai su nelegaliu darbo užmokesčiu, ilgomis darbo valandomis ir neretomis patyčiomis ir turėsime tikrą puokštę darbuotojo teisių pažeidimų.

Trečiasis, mažiausiai populiarus darbas būtų įvairių pramogų sektoriuje ir  nuomos punktuose. Šis darbas susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir pirmasis, darbas žemės ūkyje. Tačiau, čia dažniausiai nėra darbo vietos kurioje būtų galima pasislėpti nuo alinančių saulės spindulių, ar paprasčiausiai pasidėti daiktus, nes darbas vyksta tiesiog gatvėje. O visa atsakomybę už sugadintą ar prarastą turtą susirenką darbuotojai. Darbdaviai tokiu atveju nesikuklindami viską ir su kaupu atskaičiuoja iš darbuotojo algos. Geriausiu atveju darbuotojui lieka „katino ašaros“ iš atlyginimo. Būna ir taip, kad nieko nesumoka ir išmetamas iš darbo. Prie viso to turi išklausyti, koks nuostabus yra darbdavys, kad jis nesikreips į policiją ir nepraneš kitiems darbdaviams apie tave.

Taip, sezoninis darbas, turėjęs praturtinti vasarą naujais įgūdžiais kaip paprastai ,, praturtina“ žeminimu, patyčiomis, moraliniu smurtu ir kitais atsiminimais, kurių nenorima prisiminti.

Ką veikia ir kaip su tokiu reiškiniu kovoja darbo inspekcija ? savivaldybėse esančios ir finansavimą gaunančios jaunimo tarybos ir savivaldybės vadovai bei išrinkti tarybų nariai ? Apie seimą nesinori kalbėti.  Dažniausiai mes manome, kad nieko negalime pakeisti. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra ?

Izabelė Vyšniauskaitė