Šiandien LPS „Sandrauga“ dalyvavo derybose tarp Lietuvos Respublikoje veikiančių profsąjungų, darbdavių atstovų bei LR sveikatos apsaugos ministerijos atstovų. Nors derybos turėjo būti jau pasidėjusios, tačiau vis dar nėra bendros nuomonės dėl esminių klausimų. Vienas jų, yra iki š.m. gruodžio mėnesio tebegaliojanti Lietuvos sveikatos sistemos šakos kolektyvinė sutartis, kurią pasirašė kelios profsąjungos ir toliau atvirai nori monopolinių teisių.

Jau ne primą posėdį kai kurios profsąjungos prieštarauja ir kovoja tik dėl savo buvusios padėties, ir išreiškia norą, derėtis dėl siaurų interesų. Taip pat jau turinčios Lietuvos sveikatos šakos kolektyvines sutartis profsąjungos mano, kad jau pasirašyta kolektyvinė sutartis suteikia privilegiją bei pirmumą derybose dėl kitos Lietuvos sveikatos sistemos šakos kolektyvinė sutarties. O kur bendra profsąjungų pozicija, kur solidarus atstovavimas, kolektyvinis kolegų palaikymas?

Tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija išreiškė nuomonė, jog optimaliausia derėtis dėl vienos šakos kolektyvinės sutarties, kurioje ir viešosios įstaigos ir biudžetinėms greitosios medicinos pagalbos darbuotojams būtų nurodyti atskiri skyriai. LPS „Sandrauga“ pritaria šiai nuomonei. Taip išvengtumėme papildomo painumo darbuotojams, kuriems netektų pasiklysti sutartyse, aiškinantis kurios nuostatos taikomos būtent jiems. Nėra prasmės tas pačias nuostatas užregistruoti keliose Lietuvos sveikatos šakos kolektyvinėse sutartyse ir aiškintis kuriai organizacijai ir darbuotojui taikoma viena ar kita socialinė garantija bei įsipareigojimai.

Vis tik valandai po posėdžio pradžios, ministerijai tarus paskutinį žodį, prasidėjo derybos dėl vienos Lietuvos sveikatos šakos kolektyvinės sutarties pagrindinių sąlygų, sveikatos sistemos darbuotojams.

Diskusijos, nors ir aštrios nėra blogai. Jų nereikia vengti, nes diskutuojant gimsta tiesa. Bet jei diskusijose dėl dirbančiųjų sąlygų gerinimo,  aukščiau kitų iškeliami individualūs interesai, o ne visuotiniai, tampa neaišku ar tai profsąjungos sprendimas, ar politinis užsakymas.

Aut: Ieva Dambrauskaitė

Sulaukėme Atvelykio kuris simbolizuoja Velykų savaitės pabaigą ir ragina vėl pasinerti į darbus. Tačiau tai diena, pažyminti jog artėjame prie vasaros sezono ir šiltesnių orų.

Bundanti gamta gali suteikti daugiau džiaugsmo mėgautis šiltais saulės spinduliais, kurių taip buvome išsiilgę žiemos metu. Tad sekime gamtos pavyzdžiu, su džiugesiu kurkime naujas idėjas ir įgyvendinkime planus.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ sveikina visus su Atvelykio švente!

Nuoširdžiai Jūsų,

Kęstutis Juknis

Šiuo metu LR Vyriausybė, darbdaviai ir profsąjungos pradės derybas dėl naujų LR Darbo kodekso nuostatų pakeitimų (toliau – DK). Oficialiai neigiama, kad „suliberalėjusį“ darbo kodeksą, siekiama dar labiau supainioti ir oficialiai įtvirtinti dirbančiųjų vergovę tikrąją prasme.

Stebėtina tai, kad labiausiai darbuotojus varžančius pakeitimus, toliau siūlo ne darbdavių atstovai, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – SADM) bei jos pavaldume esančios valstybinės institucijos.

   Savo pasiūlymuose SADM rekomenduoja pakeisti LR DK 107 straipsnio 4 dalį, kuriame kalbama apie komandiruojamų darbuotojų apmokėjimą už viršvalandinį,  poilsio ar švenčių dienomis atliktą darbą. Gaila, tačiau šiame pasiūlymo projekte nebėra apmokėjimo už darbą švenčių dienomis. Siūloma panaikinti apmokėjimo priedus už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis, tačiau už šį laiką skirti tokio paties laikotarpio poilsio diena arba prijungti prie kasmetinių atostogų dienų. Kitaip sakant už darbą atsiskaityti ne pinigais o poilsio dienomis. Tokia pati praktika jau yra taikoma valstybės pareigūnams, tačiau ji sukuria daugiau chaoso ir darbuotojų išnaudojimo, nei palankesnių darbo sąlygų. Ypač nukenčia šeimyniniai interesai.

Valstybinė Darbo Inspekcija (VDI) siūlo patikslinti DK 124 str. 2 d. išdėstant jį taip „Skirti dirbti sekmadienį galima tik su darbuotojo sutikimu išskyrus atvejus kai dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą“. Iki šio buvo įtvirtintos poilsio dienos (šeštadieniai, sekmadieniai). Darbuotojų interesus privalanti ginti valstybinė institucija užsiima chaoso kūrimu, bei galimai pataikauja darbdaviams, kad šie neturėtų darbuotojams mokėti papildomai už darbą šeštadieniais.

Suvaržymai ir asmenims galintiems gauti lengvatas

Iki šiol asmenims, kurie turi teisę gauti prailgintas ir papildomas atostogas, jos buvo sumuojamos ir darbuotojas turėjo galimybę pasinaudoti abejomis lengvatomis. Nauji SADM IR VDI pasiūlymai šią galimybę suvaržo. Šiuo metu pateiktas DK 138 straipsnio pakeitimas numato, kad asmenys dirbantys specifinį darbą, pagal Vyriausybės patvirtintus sąrašus, turi teisę gauti prailgintas atostogas. Asmenys auginantys nepilnamečius vaikus ar neįgalius vaikus iki 18 metų turi teisę gauti į papildomas atostogas t.y. 2 dienos per metus. Tačiau asmenys kurie turi teisę gauti ir prailgintas ir papildomas atostogas, turi pasirinkti kuriomis iš šių vienų lengvatų pasinaudos. Taip išeina, jog specifinį darbą dirbantis žmogus, kuris dar ir auginą iki 12 m amžiaus vaikus, ar iki 18 m. amžiaus neįgalų vaiką lieka nuskriaustas.

Kad visai nebūtų juoda, laikinai bandoma pašalpomis sušvelninti situaciją. Tačiau jei darbo santykių sklandžiai ir produktyviai vystyti nepavyksta, pagal naujas pataisas atleidžiant darbuotoją pagal LR DK 57 str. „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“, turi būti išmokėta ne dviejų kaip buvo iki šiol, o keturių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Jei darbo santykiai tęsėsi trumpiau nei vienerius metus – dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių išeitinė išmoka.

Visų iš principo blogiausia darbuotojų padėtį projekto neapžvelgiame per vieną kartą. Panašu, kad įtvirtinus šias nuostatas padidės ne tik darbo ginčų statistika, tačiau ir emigrantų skaičiumi į užsienį.

Ateityje pasistengsime apie naujosios valdžios ketinimus informuoti plačiau. Lauksime Jūsų pastebėjimų ir siūlymų.

Pagarbiai,

Teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Darbo santykių normos įtvirtintos darbo kodekse dažnai net ir ne  kontroliuoja stipriosios darbo santykių šalies – darbdavio. Kodėl stiprioji? Nes darbo sutartį, nuo kurios ir prasideda darbo santykiai, ruošia darbdavys, išdėstydamas savo sąlygas. Darbdavys disponuoja visais reikalingais svertais. Darbuotojas šiuo atveju norėdamas pradėti dirbti privalo sutikti ir vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus – atlikti darbo funkcijas ir nešti darbdaviui naudą.

Suliberalėjusiame darbo kodekse, už kurį atsakinga „Butkevičiaus ir Skvernelio“ Vyriausybė, palikta didelė laisvė interpretuoti šiame teisės akte kodifikuotas normas, todėl vis dažniau tuo naudojasi darbdaviai, o iš to kyla darbo ginčai, kurių skaičius vis didėja.

Kadangi kiekviena įmonė, ar įstaiga yra specifinė, todėl sunku glaustai pritaikyti darbo santykių normas. Skandinavijos šalyse, siekiant tvarių ir bendradarbiavimo pagrindu pagrįstų darbo santykių, įprasta kiekvienoje įmonėje turėti veikiančia profesinę sąjungą (ar net kelias), kuri (-ios) atstovaują silpnąją darbo santykių šalį – darbuotojus. Lietuvoje ši tendencija taip pat įgauną pagreitį, tačiau vis dar smarkiai atsilieka nuo ekonomiškai bei politiškai išsivysčiusių šalių. Dirbantieji pradeda išmokti atsirinkti, darbdaviui „paklusnias“ profsąjungas kurių lėšų didžiąją dalį sudaro (taip neturėtų būti) ne profsąjungos nario mokestis, tačiau lėšos gautos iš nekilnojamojo turto nuomos ir ūkinės finansinės veiklos. Tokios profsąjungos vargu ar iš tikrųjų gina ir atstovauja dirbančiuosius.

Gal būt dėl informacijos trūkumo, ar dėl to, jog kai kuriems politikams ir darbdaviams galimai profesinės sąjungos nėra palankios, nesąžiningai sudaromos kliūtys profesinėms sąjungoms plėstis, dalyvauti kolektyvinėse derybose, ar kitaip atstovauti darbuotojus.

Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos. Kolektyvinė sutartis yra dvišalė.

Nedaugelis dirbančių asmenų žino, kad kolektyvinėse derybose darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos. Įtvirtintų juridinių normų darbdavys privalo laikytis.

Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintos kolektyvinių sutarčių rūšys.

Socialinė partnerystė yra grindžiama laisvų kolektyvinių derybų, šalių lygiateisiškumo, savanoriškumo ir savarankiškumo, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės principais. Šios sąlygos atsiranda, kai šalys būna stiprios, savarankiškos.

Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad ne visos organizacijos pasivadinusios save profsąjungomis iš tikrųjų yra darbuotojų, o ne darbdavių balsas. Tačiau dėl didelės tarpusavio profsąjungų priklausomybės nuo įvairių faktorių, konkurencijos, skirtingų interesų, paprastas, dirbantis žmogus ne visada teisingai ir objektyviai pasirenka savo atstovus. Neretai, supratęs apie padarytą klaidą žmogus „perbėgą“ į kitą profesinę sąjungą, kurios nesaisto nei priklausomybė nuo verslo. Pavojingiausia darbuotojui yra ta profsąjunga, kuri vienu ar kitu būdu priklausoma nuo darbdavio ir didžiąją dalimi egzistuoja ne iš profsąjungos nario mokesčio, bet iš gauto nekilnojamo turto nuomos, bei kitų verslų.

Svarbiausia, kad kolektyvinis atstovavimas išbandytas praktikoje ir visuomet yra efektyvesnis.

Aut: Ieva Dambrauskaitė

Atrodo tik praėjo žiemos šventės, bet jau sulaukėme pavasario džiugesio, šilumos, bei su jomis ir vienos svarbiausios pavasario šventės. Visuotinai žinoma, jog Šventų Velykų dieną žymima Kristaus prisikėlimo diena.

Velykų savaitė pradedama Verbų sekmadieniu, kuomet pažymimas Jėzaus Kristaus nukryžiavimas ir mirtis. Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas paminėti Paskutinę vakarienę kurios metu Kristus vakarieniavo su savo mokiniais, buvo išduotas ir suimtas. Ši diena siejama su švara, todėl turėtų būti sutvarkomi visi namai, išplaunami langai, pakeičiama patalynė, nuvalomos dulkės, išplaunami skalbiniai ir atliekami kiti namų ruošos darbai. Tikėta, kad tuomet visi metai bus švarūs.

Didysis penktadienis – tai susikaupimo, rimties, atsigręžimo į dvasinį (vidinį) pasaulį diena. Tai Kristaus nukryžiavimo, kančios ir mirties diena, kurioms paminėti laikomos ypatingos pamaldos. Didysis penktadienis tai griežto pasniko diena kurios metu negali būti jokių linksmybių ar persidirbimo. Šią diena vertą apmąstyti egzistencines mintis, apgalvoti kaltes ar nepavykusius sprendimus.

Didysis šeštadienis tai laukimo diena, kuomet ir dažomi gyvybę simbolizuojantys margučiai. Kiaušinius žmonės pradėjo marginti, kad pažymėtų pavasario, o kartu ir lengvesnio gyvenimo atėjimą.

Iš senųjų laikų Lietuvos tradicijų išliko trys populiariausi marginimo būdai – kiaušiniai dažomi viena spalva, marginami vašku arba skutinėjami. Jie dažomi natūraliais dažais – ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviru, svogūnų lukštais, raugintais burokėliais, samanomis, ramunėlėmis, beržų lapais ir kitais dažomųjų medžiagų turinčiais augalais. Cheminiais dažai pradėta dažyti XIX a. pabaigoje.

Senovėje buvo tikėta, kad margutį reikia daužyti smailiu galu, kad viščiukai būtų sveiki ir nepritrūktų kiaušinių ir kitais metais. Taip pat, Velykų dieną vienas margutis paaukojamas ir ridenamas per pirmą arimo vagą, kad derlius būtų gausius.

Aukštaitijoje ir Suvalkijoje vaikai laukdavo Velykų bobutės (Velykės), kuri jiems margučius atneš ir paslėps visuose namuose. Vaikai, pasisotinę Velykų pusryčiais turėdavo smarkiai paplušėti norėdami juos rasti. Tuo tarpu Žemaitijos krašte, vaikai laukdavo Velykų kiškučio.

„Tegu prisikėlimo džiaugsmas prikelia mus iš vienatvės ir silpnumo ir nevilties, į stiprybę ir grožį ir laimę.“ Floyd W. Tomkins

LPS „Sandrauga“ linki gražių ir jaukių Šv. Velykų. Gražių bei stiprių margučių, ir atgimimo kartu su pabundančia gamta.

Aut: Ieva Dambrauskaitė