Darbo santykiuose nuolat vyksta įvairios diskusijos, kaip galima pagerinti ir patobulinti santykius tarp darbuotojų ir darbdavių. Vieni iš pagrindinių klausimu dabar yra atsijungimo nuo darbo aspektas ir psichologų paslaugų užtikrinimas. Gyvenant pandemijos etape ir dažniausiai dirbant iš namų, yra sunku užtikrinti tikslų darbo grafiką, bei išlaikyti gerą emocinę būklę. 

Šie klausimai yra keliami ir LR Trišalės Tarybos posėdžiuose, bet sulaukia daug skirtingų nuomonių. Vieni pritaria, kad šie aspektai privalo būti įtvirtinti darbo kodekse sustiprinant darbuotojų poziciją. Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir mano, kad esama situacija yra tinkama ir gerai užtikrina abiejų pusių bendradarbiavimą. Esama pandemija iš esmės pakeitė mūsų darbo stilių bei būdą, todėl turime atnaujinti savo įstatymus, kad prisitaikytume prie progresuojančios realybės, o neliktume nebeaktualioje praeityje. 

Sąvoka “atsijungti” darbo santykiuose yra ne darbo laiku nevykdyti tiesioginės ar netiesioginės su darbu susijusios veiklos ir nepalaikyti su darbu susijusių ryšių naudojantis skaitmeninėmis priemonėmis. Vis labiau darbuotojai yra spaudžiami darbdavio nuolat būti pasiekiami bet kokiu paros metu. Tai silpnina žmonių sveikatą ir didina jų nuovargį, stresą bei sukuria įtemptus darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio.

Europos Parlamento nariai įsitikinę, kad darbuotojai turi teisę po darbo valandų, taip pat atostogų ar poilsio dienų metu neatlikti su darbu susijusių užduočių: nekelti telefono, netikrinti elektroninio pašto ar kitų elektroninių žinučių. Todėl jie ragina ES valstybes imtis visų reikalingų priemonių, kurios leistų užtikrinti šią teisę, pavyzdžiui, įtvirtinti tai kolektyviniuose darbuotojų ir darbdavių susitarimuose. 

Tai užtikrinti yra labai sunku nes darbdaviai dažnai piktnaudžiauja savo padėtimi ir išnaudoja darbuotojus. Silpnesnei darbo santykių šaliai (darbuotojui) tenka dirbti į darbo laiką neįtrauktomis valandomis, faktiškas darbo laikas ilgėja, bet atlyginimas išlieka toks pat. Todėl yra daug nusiskundimų dėl netinkamai sureglamentuoto darbo kodekso, kuris nenumato atsijungimo galimybės, termino ir kriterijų.

LPS „Sandrauga“ siekdama savo narių ir visų darbuotojų gerovės, siekia, kad atsijungimo teisė būtų pilnai apibrėžta darbo kodekse. Kad darbuotojai nebūtų išnaudojami ilgomis darbo valandomis, už kurias nėra teisingai atsilyginama. Kad jų psichologinė ir dvasinė būsena nebūtų alinama ir silpninama jų sveikata. Juk darnūs ir pagarba paremti darbo santykiai tolygūs sėkmingiems darbo rezultatams ir geriems įmonės (įstaigos, organizacijos) pasiekimams.

Aut: LPS „Sandrauga“

Teisininkas Lukas Žižys

Šalyje užliejus naujoms, intensyvioms diskusijoms dėl privalomų skiepų nuo COVID – 19, niekur nedingsta ir kitos problemos, kurios vyravo iki pandemijos. Švietimiečius vis dar varžo neaiškios ir įstatymais neparemtos taisyklės, tačiau kompromiso ir laisvės sklandžiai vykdyti savo pareigą niekas nesuteikia. Šiai dienai, visi skanduoja apie privalomą švietimo įstaigų darbuotojų skiepijimą, tačiau jokių kitų galimų išlygų, alternatyvų ar būdų sėkmingai dirbti be skiepų – LR Vyriausybė nepateikia. Nors Seimas dirba jau 2 mėnesius, tačiau aiškaus ir sklandaus darbo plano vis dar nėra.

Šiandien 2021 m. Vasario 09 d. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ buvo pakviesta prisijungti prie diskusijos su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ( ŠMSM )vadovybe. Šioje diskusijoje pagrindinis uždavinys aptarti, bei pateikti pasiūlymus LR Vyriausybės nuostatų programos įgyvendinimo plano klausimais. LPS „Sandrauga“ administracija, atsižvelgusi į savo narių, dirbančių švietimo sistemoje įžvalgas, bei jas susisteminusi, pateikė ŠMSM vadovybei pasiūlymus gerinti šios srities profesionalų darbo sąlygas.

LPS „Sandrauga“ šiame susitikime, pateikė įžvalgas dėl skaitmeninio švietimo transformacijos klausimo. Šiuo metu informacinių technologijų pamokos vyksta vieną kartą per savaitę, tačiau pandemija parodė, kad į šią technologiją verta atsigręžti ir padidinti informacinių technologijų pamokų skaičių. Taip pat, imlesniems ir žingeidiems mokiniams, konsultacijas ar kitą popamokinę veiklą vesti nuotoliniu būdų. Todėl vertėtų nustatyti bendras mokymosi gaires visoms įstaigoms.  Kalbant apie mokinius turinčius spec. poreikius, ugdymui reikia mokytojo pagalbininko jeigu klasėje yra daugiau nei vienas toks mokinys. Būtina pagreitinti vaikams spec. poreikių nustatymo tvarką, nes šiuo metu, ne visi tėveliai sutinka laukti eilėje apie pusę metų. Taip pat įrengti specialiąsias mokyklas, raidos sutrikimų turintiems mokiniams, kurių ugdymo planai būtų sudaryti pagal individualius gebėjimus ir poreikius.

„Šiuo metu dėl ne itin patrauklių darbo sąlygų, jaunų žmonių, kurie renkasi pedagogo profesiją mažėja, o tuo tarpu daugelis jau esamų pedagogų išeina sulaukę pensinio amžiaus. Todėl būtina sudaryti patrauklesnes darbo sąlygas. Tai padaryti galima skaidrinant ir suvienodinant etatinio apmokėjimo sistemą visose mokyklose, panaikinti darbo užmokesčio koeficientų „žirkles“ ir aiškiai reglamentuoti priedų, bei atliekamų užduočių viršijančių privalomas, santykio sistemą.“ Pastabas pristatė – Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ Pirmininkas Kęstutis Juknis.

Reikalinga paruošti atskirus pedagogus, kurie būtų atsakingi už moksleivių (paauglių) lytinį švietimą, finansinį raštingumą, emocinį intelektą. Išskirti šiuos dalykus, kaip atskiras disciplinas ir neperkrauti jau esamų pedagogų su integruotų dalykų mokymu. Daugelis mokytojų siūlo skaidyti klases į mažesnį skaičių mokinių, ypač pradinių klasių, kuriems pamokas veda vienas mokytojas.

Atsižvelgus į mokyklų būklę, mūsų šalyje pastatų ir patalpų renovacija ypač reikalinga. Todėl vietoj iracionalių švietimo centrų finansavimo, kurių paskirtis labiau kontroliuojanti nei suvaržanti mokytojus, skirti lėšų renovuoti mokyklas, taip sudarant saugesnes ir modernesnes sąlygas dirbti, bei mokytis.

Kaip matyti yra dar daug švietimo spragų, kurias reikia užpildyti. Vyriausybė, turi daugiau dėmesio kreipti į pačių pedagogų išsakytas nuomones, o ne koncentruotis ties savo įžvalgomis, kurios ne visada būna tikslingos ir atitinkančios realią padėtį.

Aut:   Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“

Teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Pandemijos skaičiams mažėjant ir laukiant naujo ekonomikos atsitiesimo iškyla nauja problema susijusi su visuotiniu žmonių skiepijimu. Vis dažniau televizijos ir interneto erdvėse pasigirsta, kad tai bus privaloma visiems valstybės gyventojams. Tai kelia nerimą daugumai žmonių, nes jie nėra pasiruošę būti paskiepyti vakcina, kuri yra labai nauja ir iki galo pakankamai neištirta. Tačiau tokių profesijų atstovams, kaip gydytojai, mokytojai ir pareigūnai yra keliama sąlyga, kad norint išlaikyti savo darbo vietas yra privaloma skiepytis, nes kitaip jiems bus sumažintas darbo krūvis arba iš vis bus atleisti iš užimamų pareigų.  Šie pasisakymai pradeda skaldyti žmones į dvi skirtingas stovyklas. Tie kurie yra už visuotinį skiepijimą ir tie kurie nori laisvės pasirinkti patys, kaip elgtis su savo sveikata.

Šių metų Sausio 27 dieną, Europos tarybos parlamentinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kuri numato, kad būtų užtikrintas visuotinis žmonių informavimas ir švietimas, jog skiepijimas nėra privalomas ir kad niekas negali būti politiškai, socialiai ar kitaip spaudžiamas pasiskiepyti, jei patys to nenori. Taip pat turi būti užtikrinta, kad niekas nebūtų diskriminuojamas dėl ne skiepijimo, dėl nenoro skiepytis ar galimo pavojaus sveikatai. Toks nutarimas parodo, kad priverstinis skiepijimas nėra visuotinai privalomas ir valstybės narės turi imtis visų įmanomų priemonių apie tai pranešti visuomenei.

Kadangi toks nutarimas dėl priverstino skiepijimo buvo priimtas pačios Europos tarybos asamblėjos, Lietuvos darbdaviai nebegali kelti reikalavimų savo darbuotojams, kad šie turi būtinai pasiskiepyti, jei nori išsaugoti savo einamas pareigas ar užimamą darbo vietą. Todėl televizijos ir internetiniai portalai turėtų pradėti žmones informuoti teisingai apie jų pačių apsisprendimo laisvę susijusiais klausimais dėl skiepo nuo COVID-19. O ne vien juos bauginti, kad jie liks be darbo ar privalės priimti nežinomą vakciną.

   LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis pabrėžia – „Žmogaus apsisprendimas gali būti varžomas tam tikrais atvejais. Tačiau kol kas Lietuvoje nėra priverstinio skiepijimo įteisinimo. Žmonės patyrę bauginimus, diskriminaciją dėl savo neapsisprendimo turi kuo skubiau informuoti mus. Visi valdžios veiksmai turi būti teisiškai pagrįsti.“

Aut:  LPS „Sandrauga“

teisininkas Lukas Žižys

Besikeičiant ekonomikai,  keičiasi ir atsiskaitymo stilius darbo santykiuose. Turėdami galimybę, darbuotojai vis dažniau renkasi, kad jų atlyginimas būtų perverstas elektroniniu būdu, vietoj. Toks atsiskaitymas yra daug patogesnis, efektyvesnis ir skaidresnis. Tačiau kodėl dauguma darbdavių vis dar lieka prie darbo užmokesčio, dienpinigių ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo grynaisiais pinigais? Kai tuo tarpu, visame pasaulyje infrastruktūra ir technologijos leidžia bet kur atsiskaityti banko kortele.

Atsiskaitymo grynaisiais pinigais trūkumai labiausiai atsiskleidžia santykiuose tarp darbuotojų, kurie per einamąjį mėnesį buvo komandiruojami į kitas šalis ir darbdavių. Šiems darbuotojams priklauso ne tik mėnesinis atlyginimas, bet ir dienpinigiai ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbdaviai dažniausiai atsiskaitymui renkasi grynųjų pinigų perdavimą, abiem šalims (darbdaviui (ar jo atstovui) ir darbuotojui )pasirašant kasos išlaidų orderį, kurio tikrumo fakto iškilus ginčui, darbo ginčų komisija net netiria. Be to, čia atsiranda didelė erdvė mokesčių nuslėpimui ir sukčiavimui, neapskaitant ir neregistruojant pasirašyto kasos išlaidų orderio, kasos knygoje.

Šiuo aspektu kyla ir daug darbo ginčų, kurie yra gana sudėtingi, nes įrodyti, kad buvo sumokėta visa suma darbuotojui yra sudėtinga. Tokių ginčų sprendimas dažniai ties darbo ginčų komisijos sprendimu nepasibaigia ir pereina į teismus. Didžiąją dalį darbo ginčų prašymų sudaro darbo ginčų prašymai darbo užmokesčio klausimais. 2018 m. jų dalis siekia 76 proc., o 2019 m. net 93 proc. visų DGK išnagrinėtų darbo ginčų prašymų. Beveik visus šiuos prašymus (apie 99 proc.) pateikė transporto įmonių darbuotojai. Kaip matoma iš atliktų tyrimų, tokių darbo ginčų skaičius nuolat auga ir jį reikia pradėti kontroliuoti.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ siūlo labai aiškų ir paprastą sprendimą, jei būtų nustatyta, kad darbdaviai su darbuotojai atsiskaitydami už atliktus darbus komandiruočių metu ir dienpinigius pervestų juos į darbuotojų nurodytas sąskaitas ir visiškai atsisakytų grynųjų pinigų. Šis būdas būtų patogus tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, nes nebeliktų vietos apgaulei, sumažėtų ir šešėlinė ekonomika. Šis LPS „Sandrauga“ klausimas Lietuvos Respublikos Trišalėje Taryboje bus svarstomas artimiausią antradienį.

LPS „Sandrauga“

Teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Kiekvieną dieną LPS „Sandrauga“ gauna laiškų, iš mūsų veikla besidominčių žmonių. Vieną iš jų, su autoriaus sutikimu, nusprendėme atskleisti ir tuo pačiu pasidalinti, kaip jaunas žmogus supranta profsąjungos misiją.

„ Kas yra profesinė sąjunga? Dirbančių ar turinčių profesiją asmenų susivienijimas jų darbinėms, profesinėms teisėms bei interesams ginti, siekti savo narių visapusiškos gerovės. Tai efektyviausias ir laiko patikrintas darbuotojų interesų gynimo instrumentas.

Profsąjungų šalininkai teigia, jog profsąjungų judėjimas daugelyje šalių panaikino samdomą vaikų darbą, pasirūpino darbų sauga, sutrumpino darbo dieną ir padidino tiek profsąjungoms priklausančių, tiek ir joms nepriklausančių darbuotojų atlyginimus.

Pagrindiniai profsąjungų tikslai:

• Apsaugoti darbuotojus priklausančius profsąjungai;
• Pagerinti darbuotojų darbo sąlygas;
• Siekti geresnių darbo bei socialinių sąlygų;
• Spręsti individualius ir kolektyvinius darbo ginčus;
• Remti nukentėjusius darbo rinkoje;
• Formuoti bendrą darbuotojų požiūrį į visuomenės problemas.

Darbuotojai, norintys tapti profesinės sąjungos nariais, gali tai padaryti raštu pateikę prašymą tapti profesinės sąjungos nariu ir įsipareigojimą mokėti nario mokestį. Narystė profesinėje sąjungoje pasibaigia taip pat pateikus prašymą išstoti iš organizacijos ir informuojant darbovietės buhalteriją, kad nebeišskaičiuoti nario mokesčio. Profesinės sąjungos nariais gali būti įvairių profesijų ar amžiaus atstovai, tačiau negali būti darbdavys arba jam atstovaujantys asmenys.

Jauni žmonės, kurie tik pradeda ieškotis darbo, dauguma jų neturi nusistatę lūkesčių, ko tikisi iš darbdavio ir naujų pareigų. Todėl susidūrus su tam tikrais sunkumais, jie nežino ką daryti ir kur kreiptis pagalbos, sulaukti naudingos informacijos. Ne visi darbdaviai yra suinteresuoti savo darbuotojų gerovei o labiau siekia naudos sau, todėl naudojasi jaunais darbuotojais užkraudami didelius darbo krūvius ir vesdami dirbti ilgas darbo valandas. Profsąjungos yra kaip tik tas sprendimo būdas, kuris padės jiems tokias problemas išspręsti ir suteiks reikiamą pagalbą. Priklausant profsąjungai, visi darbuotojai, tiek jauni, tiek vyresni, gali jaustis saugūs ir užtikrinti, kad jų teisės bei interesai bus apginti ir išsaugoti, bei drąsiai galės eiti karjeros laiptais.“

Ar įmanoma nuspėti kuo šis žmogus užsiima gyvenime?

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ specialistai pabrėžia, kad mūsų nacionaliniu lygmeniu veikianti profsąjunga, vienintelė Lietuvoje turi konfidencialios narystės teisę. Tai reiškia, kad darbdaviam, narystė profsąjungoje yra nežinoma ir darbdavys negali kontroliuoti darbuotojo profsąjunginės veiklos.

Paruošė : LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė