Tikriausiai kiekvienas dirbantis žmogus gali pritarti, kad palaikyti gerą ir teigiamą emocinę atmosferą darbe yra išties sunku. Dažna to kliūtis – žmogaus unikalumas. Visi žmonės yra skirtingi, kartu su emocijų, vertybių, nuomonių ir požiūrių įvairove, o kiekvieno žmogaus charakteris – unikalus. Todėl nenuostabu, kad net ir šiais laikais tenka išgirsti apie neigiamą darbo aplinką ir jų pasekmes. Su tuo susiduria kone visos pasaulio šalys ir valstybės, o tarp jų – Jungtinė Karalystė.

„Toksiškos darbo aplinkos poveikis yra ilgalaikis“

Kaip parodė „Culture Shift“ atliktas tyrimas, beveik trečdalis Jungtinėje Karalystėje dirbančių žmonių pasinaudojo galimybe nebūti darbe dėl toksiškos darbo aplinkos ar kultūros. Tyrimo metu buvo stebima 1 tūkst. suaugusių žmonių, dirbančių tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Buvo sekami jų finansai, sveikata, darbo teisės vykdymas, darbo kultūra ir jos poveikis psichinei sveikatai. Nustatyta, kad 61 proc. darbuotojų, kurie susidūrė su priekabiavimu, patyčiomis ar diskriminacija, pasinaudojo ilgalaikiu nedarbingumu. Tuo tarpu 42 proc. turėjo palikti savo pareigas visam laikui.

Nors tyrimo ataskaitoje nustatyta, kad požiūris į darbo aplinką pasikeitė nuo pandemijos pradžios (2020 m. kovo mėn.) ir kad darbuotojai dabar yra mažiau linkę taikstytis su neigiama darbo kultūra, vis dėlto, toksiškos darbo aplinkos poveikis yra ilgalaikis. Daugiau nei 50 proc. darbuotojų yra pranešę apie emocinį išsekimą dėl patyčių ir priekabiavimo, kuris tęsėsi maždaug vienerius ar dvejus metus. Tuo tarpu 34 proc. žmonių teigė, kad tai tęsėsi net tris ar keturis metus.

„Pastarieji du metai paskatino žmones būti dėmesingesniems“

Beveik du trečdaliai žmonių (64 proc.) teigė, kad jų patirtis turėjo neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai. Tuo pačiu, 71 proc. pranešė, kad jiems net prireikė specialios terapijos. Taip pat, neigiama darbo kultūra turėjo įtakos ir trumpalaikiui nedarbingumui. 71 proc. žmonių pranešė, kad jiems teko apsimesti sergančiais, nes nenorėjo matyti konkretaus asmens, su kuriuo sieja neigiami darbiniai santykiai.

Kaip pakomentavo Gema Makol (Gemma McCall), „Cultural Shift“ vyriausioji viršininkė, „Pandemija darbuotojams parodė, kas iš tikrųjų jiems turi būti svarbiausia. Ar tai bebūtų išlaikytas teigiamas darbovietės balansas, ar stipri, patikima ir pagarbi kultūra“. Pasak G. Makol, pastarieji du metai paskatino žmones būti dėmesingesniems darbovietės kultūros atžvilgiu. „Dabar yra žymiai mažiau žmonių, norinčių būti toje darbo vietoje, kur yra neigiama kultūra, problemiškas elgesys, o po to – psichinės sveikatos poveikis“.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ ragina darbuotojus, kurie darbe susiduria su mobingu – psichologiniu smurtu, priekabiavimu, patyčiomis – ir kitais Darbo teisės pažeidimais, netylėti ir kreiptis pagalbos į profesinės sąjungos teisininkus. Jie suteiks profesionalią teisinę pagalbą ir įdės visas įmanomas pastangas, kad Jūsų darbo aplinka neštų tik teigiamas, saugias ir pilnavertes emocijas.

Lietuva – nepriklausoma jau daugiau, nei 30 metų. Per šį laikotarpį Lietuva modernėjo, vis labiau artėjo prie vakarų lygio. Atrodo, kad gyvenimas mūsų valstybėje turėtų būti be rūpesčių, o dirbti – be problemų. Vis dėlto, realybė yra kiek kitokia.

Nuo 2021 m. lapkričio 15 dienos iki gruodžio 15 dienos, Valstybinė darbo inspekcija vykdė tikslinius planinius patikrinimus viešojo maitinimo įmonėse. Nors kai kuriose įstaigose profesinės sąjungos padaliniai veikė, į patikrinimus profesinių sąjungų atstovai pakviesti nebuvo. Rezultatai – šokiruoja: iš 48 patikrinimų nustatyti 78 asmenys, kurie dirbo nelegaliai. Dauguma asmenų dirbo nedeklaruotą darbą, keli buvo įdarbinti nesilaikant užsieniečių įdarbinimo tvarkos ir dirbo nelegaliai. Nustatyta, kad daugiausiai žmonių, kurie dirbo nelegaliai, nedeklaruotai ar nesilaikant užsieniečių įdarbinimo tvarkos, buvo Vilniaus ir Klaipėdos apskrityje.

Pasak Birutės Macijauskienės, VDI Neteisėtos veiklos priežiūros skyriaus vedėjos, dažniausiai buvo fiksuota pažeidimų, kai viešojo maitinimo įstaigose nebuvo sudaryti ir pateikti darbo grafikai. „Įtariama, kad darbuotojai dirba pažeidžiant darbo ir poilsio laiko režimą“, – komentavo B. Macijauskienė. Specialistė pridūrė, kad tose įmonėse darbuotojams buvo mokamas tik minimalus darbo užmokestis, nors pagrindo tam nebuvo, o darbuotojai – kvalifikuoti.

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis mano, kad profsąjungos galėtų stipriai pagelbėti tiek Valstybinei darbo inspekcijai, tiek žmonėms. „Kitose užsienio šalyse profesinės sąjungos vykdo kontrolę, nustatinėja pažeidimus, surašo reikalavimus draudimui“, – komentavo K. Juknis, – „Mūsų valdininkai ir pseudo-vadovai aiškina, kad tik jie turi tokią teisę. Bet kas iš to?“. Taip pat LPS „Sandrauga“ pirmininkas sako, kad Valstybinė darbo inspekcija yra tiesiog nepajėgi nuolatos ir tinkamai atlikti būtinas funkcijas.

Nors Valstybinės darbo inspekcijos veiksmai yra vertinami, visgi, sunku įsivaizduoti, kiek dar Lietuvoje yra darboviečių, kuriose žmonės dirba nelegaliai. Tam gali padaryti įtaką sunkėjantis ekonominis gyvenimas Lietuvoje, ypatingai šiuo laikotarpiu, kai maistas, kuras ir paslaugos brangsta. Jeigu turite reikšmingos informacijos dėl darbo teisių pažeidimo, nedvejodami kreipkitės į Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“ arba į VDI specialistus.

Prancūzijoje dirbančių mokytojų profesinė sąjunga sušaukė mokytojus dalyvauti antrajame – atnaujintame – streike. Jo metu norima protestuoti dėl esamų valdžios nustatytų koronaviruso testavimo ir izoliacijos nuostatų. Pasak mokytojų, dabartinė tvarka smarkiai trukdo pamokoms.

„Patiriami trikdžiai pamokų metu tapo nebevaldomi“

Tokį sprendimą mokytojų profesinė sąjunga priėmė po praėjusios savaitės vykusio vienos dienos pasivaikščiojimo. Per jį, anot profsąjungų, buvo uždaryta pusė šalies pradinių mokyklų. Profesinės sąjungos kaltina valdžios institucijas dėl nesugebėjimo parengti aiškias taisykles, kurių dėka būtų galima mokiniams likti mokyklose.

Mokytojai pasakoja, kad patiriami trikdžiai pamokų metu tapo nebevaldomi, ypatingai po to, kai dar labiau pradėjo plisti Omikron atmaina. Daugelis tėvų susiduria su sunkumais dėl skiepų paskyrimo dienos savo vaikams ir su ilgomis eilėmis prie testavimo vaistinėse.

„Šis chaosas yra sveikatos krizės nesuvaldymo rezultatas“

Prancūzijos valdžia sureagavo į gautus skundus ir nutarė skirti 5 mln. FFP2 kategorijos veido kaukių, skirtų mokyklų personalui. Taip pat nutarta įdarbinti 3 tūkst. pavaduojančių mokytojų, kurie pakeistų tuos mokytojus, kurie buvo priversti izoliuotis po kontaktavimo su koronavirusu užsikrėtusiu žmogumi.

Profesinėms sąjungoms – to neužteko. Kitą savaitę – ketvirtadienį – planuojamas naujas nacionalinis streikas, kurio metu bus organizuojamas „masinis pasivaikščiojimas“. „Šis chaosas yra sveikatos krizės nesuvaldymo rezultatas, o dabar reikia stiprių priemonių – stipresnių, nei tų, kurias įtvirtino ministras pirmininkas ir švietimo ministrė“, – teigia keturios profesinės sąjungos, pasirašiusios kreipimąsi, kurį taip pat pasirašė ir didžiausia Prancūzijos tėvų federacija. Profesinės sąjungos nori, kad būtų paskirta tiek pavaduojančių mokytojų, kiek realiai užtektų, kadangi koronaviruso atvejų skaičius mokyklose didėja vis labiau ir labiau.

Kęstutis Juknis: „Būtina daryti permainas“

Mokytojai taip pat nori daugiau asmeninių apsaugos priemonių, nei yra prižadėta ir daugiau pagrindinių investicijų į Prancūzijos švietimo sistemą. Šiuo metu mokytojo vidutinis darbo užmokestis atsilieka nuo daugelio kitų Europos šalių.

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis taip pat sureagavo į šią situaciją ir palygino ją su Lietuva. „Nors mes (red. past. – LPS „Sandrauga“) esame pasirašę Švietimo šakos kolektyvinę sutartį, tačiau irgi manome, kad būtina daryti permainas Lietuvos švietimo įstaigose, o ne laukti ką pasakys valdžia ar pseudo-strategai. Laukti malonės iš dangaus yra pats ydingiausias sprendimas“, – komentavo K. Juknis.

Prieš streiką, vakar vakare buvo surengta demonstracija, skirta dar kartą atkreipti Prancūzijos valdžios dėmesį ir paraginti imtis labiau drastiškų priemonių.

Lietuvoje – istorinis įvykis: pasiektas laisvų darbo vietų skaičiaus rekordas! Šiuo metu yra beveik 27 tūkst. laisvų darbo vietų, skirtų samdomiems darbuotojams. Lyginant su praeitais metais, jų yra net 1,5 karto daugiau. Kaip bebūtų, situacija nėra tokia gera, kaip atrodo. Nors darbo vietų yra rekordiškai daug, žmonės noru darbintis nepasižymi.

„Darbdaviai imasi kraštutinės priemonės – didina darbo užmokestį“

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje susidarė 2 proc. laisvų darbo vietų. Toks rekordinis skaičius buvo pasiektas dar 2008 metais trečiąjį ketvirtį. Nustatyta, kad darbuotojų trūksta ne tik privačiame, bet ir viešajame sektoriuje. Labiausiai jaučiamas trūkumas transporto, statybų, informacijos ir ryšių, viešajame sektoriuose.

Kol darbuotojų trūksta, darbdaviai imasi kraštutinės priemonės – didina darbo užmokestį. Tokia priemonė labiausiai taikoma viešajame ir informacijos ir ryšių sektoriuose, kuriuose darbuotojų ieškoma intensyviausiai. Pastebima tendencija, kad laisvų darbo vietų skaičius auga ne tik nekvalifikuotam, bet ir kvalifikuotam darbui. Įmonėms darosi vis sunkiau surasti tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, o norint išlaikyti ir įdarbinti naujus, bandoma didinti darbo užmokestį.

„Išmoka leido žmonėms būti namuose, nieko neveikti ir gauti už tai pinigus“

Kaip bebūtų, kyla esminiai, probleminiai klausimai: kodėl trūksta darbuotojų, nors yra didelis darbingų šalies gyventojų skaičius? Kodėl žmonės nenori dirbti? Vienas iš galimų variantų – pigi darbo jėga iš užsienio šalių. Kai kurių sektorių darbdaviai įprato samdyti žmones iš trečiųjų šalių, todėl samdyti lietuvius – nėra intereso. Tuo tarpu lietuviai nenori dirbti už tokį pat darbo užmokestį, kokį moka darbuotojui, atvykusiam iš užsienio. Galimas variantas, kad tokiu būdu lietuviai yra priversti ieškoti tokios pat specialybės darbo kitose vakarų šalyse, kuriose atlyginimas yra didesnis, nei Lietuvoje. Jeigu Lietuva ir toliau skatins imigraciją, lietuviai liks be darbo ir ieškos (geresnių) alternatyvų vakarų valstybėse.

Kita priežastis, kodėl darbovietėse trūksta darbuotojų – pačių žmonių motyvacija įsidarbinti. Vienas iš motyvų, lemiantį motyvacijos stoką ieškoti darbo, yra buvusio karantino padariniai. Asmenys, kurie dėl pandemijos sukelto karantino neteko ar nerado darbo, galėjo gauti specialią darbo paieškos išmoką, kuri kasmet didėjo. Ši išmoka leido žmonėms būti namuose, nieko neveikti ir gauti už tai pinigus. Žinoma, tokia galimybe nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. pasinaudoti nebegalima, nes baigėsi išmokos mokėjimo terminas. Specialistai tikisi, kad tai padarys teigiamą įtaką žmonių norui ieškoti darbo.

Kęstutis Juknis: „Už tai turime dėkoti A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio Vyriausybėms“

Tiesa, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis sako, kad žmonės nenori dirbti ir dėl to, nes darbo viduje nebėra socialinės teisybės. „Neretai atsitinka atvejų, kai darbdaviai piktybiškai nemoka priedų, priemokų ar net atlyginimų savo darbuotojams. Tuo tarpu darbuotojai, įgiję tokią darbo patirtį, nebetenka noro toliau ieškoti darbo, nes turi susidarę neigiamą požiūrį į darbdavius“, – sakė Kęstutis Juknis. LPS „Sandrauga“ pirmininkas pridūrė, kad žmonės, praradę viltį užsidirbti Lietuvoje, yra priversti dirbti kitose šalyse ir tokiu būdu yra pritariama tyliai emigracijai. „Tai yra mūsų pareiga kalbėti, priešintis ir pakeisti tokią situaciją, kokia dabar yra‘, – toliau kalbėjo LPS „Sandrauga“ pirmininkas.

Kęstutis Juknis pastebėjo, kad dabar LR Darbo kodeksas tapo paremtas liberalistine ideologija, pagal kurią kiekvienas turi kovoti už save, o ne garantuoti darbo teisių užtikrinimą darbuotojams. „2016 metais mes (LPS „Sandrauga“ – red. pastaba) labai kovojome, kad Darbo kodeksas nebūtų taip labai liberalizuojamas ir nebūtų toks beteisis darbuotojų atžvilgiu. Kovojome ir už tai, kad profesinių sąjungų teisės nebūtų siaurinamos, kad žmogui būtų skirta daugiau teisių ir garantijų, kad žmogus būtų gerbiamas“, – pasakojo LPS „Sandrauga“ pirmininkas K. Juknis, – „Daugelis seimo narių ir europarlamentarų iš pradžių bandė mums (profesinėms sąjungoms – red. pastaba) pritarti, tačiau šiems buvo pagrasinta ir jie buvo priversti užtilti“. Pasak pirmininko, LPS „Sandrauga“ laikėsi teisingos pozicijos ir jeigu kitos organizacijos, profesinės sąjungos būtų pasielgusios taip pačiai, būtų buvusi didesnė jėga ir pasipriešinimas valdžios planų įgyvendinimui. „Tas visas kitų profsąjungų, esančių Vilniuje, tarimasis ar reikia priešintis, ar nereikia, padarė meškos paslaugą ir dabar turim tokią situaciją, kad žmonės ne tik nebenori dirbti dėl mažų atlyginimų, bet ir dėl minėtų dabartinio Darbo kodekso spragų. Tai yra šalies išvaikymas ir už tai turime dėkoti A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio Vyriausybėms“, – sakė Kęstutis Juknis.

Taigi, situacija Lietuvoje dėl laisvų darbo vietų ir nenoro dirbti išlieka vis dar problematiška. Nors specialistai teigia, kad padėtis stabilizuojasi ir daugėja norinčių dirbti, tai negarantuoja, kad ateityje darbuotojai nepavargs nuo teisybės ir garantuojamų teisių trūkumo darbe, LR Darbo kodekse. Kaip turėtų pasielgti Lietuvos valdžia? Ir ar ji nori greitai reaguoti į kritišką situaciją darbo rinkoje, kai vyksta kiti svarbūs įvykiai ne ką mažiau svarbesnėse šalies srityse? Kas atsitiks, kai beveik visas šalies jaunimas ir kiti darbingo amžiaus žmonės neapsikentę iškeliaus dirbti svetur?

Giedrius Katkauskas

Pasirodė žinia, kad Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijos susitarė dėl poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ ir VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro „Dainava“ integravimo į sveikatos apsaugos sistemą. Atrodo, kad problemos pagaliau baigėsi ir šie centrai vėl galės ramiai veikti. Tačiau, toks mistinis ir paslaptingas ministerijų susitarimas neišvengiamai atneša kitas problemas tiek šių centrų darbuotojams, tiek valstybės tarnautojams ir pareigūnams, kuriems ir taip reikalingas sveikatinimo paslaugos.

Vidaus reikalų ministrė teigia, kad VRM „Yra atsakinga už viešąjį saugumą, o ne sveikatinimo paslaugų teikimą“, todėl „Pušynas“ ir „Dainava“ šiai ministerijai nereikalingi. Iš karto kyla logiški klausimai: ar ne darbdavys turi rūpintis savo darbuotoju? Ar ne jis turi užtikrinti patogias, saugias ir sveikas darbo sąlygas? Remiantis Vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės žodžiais, kad tai yra ministerijai nebūdingos funkcijos, galima daryti prielaidą, kad ministerijai nerūpi valstybės tarnautojai arba ministrė visiškai atitrūkusi nuo darbo (valstybės) teisės reikalavimų.

Taip pat šis ministerijų susitarimas gali reikšti ir kitą strategiją. Jeigu nepavyko planas A, visada yra galimybė vykdyti planą B. Istorijoje dar neteko girdėti, kad valdžia visiškai atsisakytų savo plano ir nieko daugiau nebedarytų. „Pušyno“ ir „Dainavos“ pereinamasis laikotarpis į sveikatos apsaugos sistemą reiškia, kad jau kita institucija labai greitai gali visą esančią struktūrą peržiūrėti ir pertvarkyti pagal savo poreikius ir norus. Pavyzdžiui, gali būti atliekami tokie veiksmai, kaip pradėtas vykdyti auditas, gali būti pakeistas direktorius ar pašalinti kokie nors skyriai arba institucija gali perorganizuoti struktūrą pagal jiems tinkamus kriterijus. Tačiau, labiausiai kyla klausimas ar „Pušynas“ sudarys sutartį su Vidaus reikalų ministerija, kad valstybės tarnautojai ir toliau galėtų pailsėti, pasveikti ir reabilituotis? Dirbant tokį darbą, poilsis ir reabilitacija yra neatsiejamos būtinybės, kurios tiesiog turi būti privalomai užtikrintos. Vis dėlto, yra didelė tikimybė, kad tokia sutartis nebus sudaryta, nes kaip šiuo atveju, pasirinktas planas B išpildo pirminį planą A. Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ reali ateitis – pareigūnams ji nebetarnaus.

„Kas nustatė, kad „Pušyno“ ir „Dainavos“ centrų paslaugos yra prastos, per brangios ir netinkamos?“ – klausė Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Pirmininkui kilo klausimų, kas padarė įtaką Vidaus reikalų ministerijai atsisakyti sanatorijos, esančios prie jūros. „Juk tai viena patraukliausių ir geriausių vietų pareigūnui pailsėti ir pasirūpinti savo sveikata – tiek fizine, tiek psichologine. Tai yra neskaidru, nelogiška ir sukelia daug natūralių klausimų“ – pasakojo Kęstutis Juknis.

Kodėl Vidaus reikalų ministerija atsisakė ir perdavė Sveikatos apsaugos ministerijai šiuos centrus – lieka iki šiol neaišku. Pavyzdžiui, juk poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ yra pelninga organizacija. Viskas būtų puikiai suprantama, jeigu sanatorija būtų nuostolinga – dėl to klausimų nekiltų. Bet dabar, kai tai realiai yra pelninga įstaiga, sprendimas atsisakyti jos yra tiesiog nelogiškas, mistinis ir paslaptingas. Kaip ir minėta prieš tai, dabar sukuriamas ministerijos įvaizdis, kad ji savo darbuotojais – valstybės tarnautojais, pareigūnais – tiesiog nenori rūpintis ir kad atsisakoma atsakomybė į jų būtiną poilsį, geros sveikatos užtikrinimą ir reabilitaciją. Vienaip ar kitaip, laukia sunki ir baimę kelianti ateitis valstybės tarnautojams, pareigūnams, „Pušyno“ ir „Dainavos“ centrų darbuotojams.