Daug tautiečių darbuojasi Europos šalyse ir mato kokios stiprios, galingos yra profesinės sąjungos, ginančios ir atstovaujančios dirbančiuosius. Lietuvoje profesinės sąjungos šiandien taip pat būtų stiprios, jei ne verslo ir valdžios bendras veikimas prieš dirbančius žmones.

Prisiminkime 2016 metus ir liberalistinio darbo kodekso projekto stūmimą tuo metu  valdžioje buvusių socialdemokratų ir jų vado butkevičiaus.  2016 m. birželio- liepos mėnesiais Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ protestavo prie Vyriausybės rūmų, kol ,,darbo kodekso projektas“ buvo grąžintas taisyti atgal į seimą.

Atėję į valdžią valstiečiai su skverneliu beatodairiškai puolė priiminėti ,,tragišką“ darbo kodeksą, ignoruodami profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pasiūlymus. Apmaudu, kad vergiškoms darbo kodekso nuostatoms pritarė tiek profsąjunga solidarumas, tiek profsąjungų konfederacija. Šios organizacijos linkusios išdavystes nutylėti. Faktai, parašai patvirtina, kad  jos pritarė buvusiam valstiečių- skvernelio daugumos absurdui. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atsisakė pasirašyti po vergišku darbo kodekso projektu.

Suminė darbo laiko apskaita,  konstitucijai prieštaraujantis teisingumo vykdymo suteikimas  darbo inspekcijos teritorinių skyrių vedėjams, streikų organizavimo sukaustymas, profsąjungų teisių, funkcijų susiaurinimas iki absurdo ir kitų akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimas dar kartą tik patvirtina faktą, kad didžiosios valstiečių, socialdemokratų, konservatorių partijos atstovavo ir atstovauja stambųjį kapitalą. Konservatorių partijos programoje, niekur nėra žodžio ,,profsąjunga“ ir tai rodo šios politinės organizacijos primityvumą istorijos atžvilgiu.

Esant tokiai situacijai turime pabandyti  suprasti, kodėl taip nuožmiai visos  seimo ,,daugumos“ ir net kai kurios savivaldybės kovoja prieš profsąjungas ?

Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ ne formaliai, bet iš esmės, profesionaliai gina ir atstovauja dirbančiuosius visoje Lietuvoje.

Lietuvos profesinėje sąjungoje ,,Sandrauga“ yra daug įvairiausių profesijų dirbančiųjų, kurių interesai ginami ne tik individualiai, bet ir kolektyviai. Kai kuriose organizacijose pasirašytos Kolektyvinės sutartys ir žmonių darbas civilizuotas. Tačiau kai kuriose, nors ir savivaldybių įmonėse, vadovų supratimas apie profsąjungas yra likęs nuo sovietinių laikų, nes jie nežino istorijos.  Akivaizdu, kad tai nieko bendro su dirbančiųjų interesų gynyba ir atstovavimu neturi, tačiau stabdo žmonių supratimą, kad geresnės darbo sąlygos, didesnis darbo užmokestis priklauso nuo kolektyvinės jėgos, nuo kolektyvinio veikimo.  To bendrystės supratimo linkiu visiems ir atskirai kiekvienam. Kreipkitės į mus. Mūsų pareiga  buvo yra ir bus  ginti ir atstovauti  Jūsų interesus.

Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas                           Kęstutis Juknis

Jau turbūt daugeliui žinoma, kad lapkričio 1, 2 dienomis Lietuvoje yra minima Visų šventųjų diena bei Vėlinės. Visų šventųjų dieną žmonės atmina ir pagerbia po mirties pasklebtus šventuosius. Tikima, jog jei žmonės meldžiasi, šventieji jiems padeda. Šiais laikais Visų šventųjų dienos bei Vėlinių paminėjimas yra labai svarbus krikščioniškoje Lietuvoje, bet į žmogaus pasamonę vis labiau skverbiasi globalizacija, kuri sukuria naujų variantų ir „pasirinkimų“ kaip, pavyzdžiui, Helovino (arba kitaip Šiurpnakčio) šventimas. Taigi, panagrinėkime šios šventės ištakas bei pasvarstykime, ar jos šventimas iš tikrųjų nėra „išpūstas“?

Helovino užuomazgos gimė Keltų (Keltai – tai kultūrų grupė, kuriai būdinga panaši materialinė kultūra) žemėse dar netgi iki krikščionybės atėjimo. Šiurpnakčio pagrindinis šaltinis yra keltiška Sauino šventė ir Naujieji metai, per kuriuos būdavo rengiamasi keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į namus, o šventės metu žmonės vilkėdavo specialiais kostiumais, pagamintais iš gyvunų odos bei galvų, degindavo paaukotus gyvulius bei iš jų spėdavo ateinančių metų ateitį. Pats Helovino pavadinimas yra krikščioniškos kilmės, jis kilęs iš angliško žodžių junginio „All Hallows‘ Eve“ arba „All Saints‘ Eve“ – lietuviškai būtų Visų šventųjų diena. Katalikų bažnyčia taip pat švenčia šią šventę, bet tik su kitokiu pavadinimu bei kitokia prasme. Per ją vykdavo specialios mišios, skirtos prisiminti visus mirusiuosius ir šventuosius. Žymiai vėliau, šventei persikėlus į JAV, atsiranda tradicija prašyti saldumynų, persirengti įvairiomis būtybėmis bei išskaptuoti moliūgus.

Šiuo metu ne maža dalis europietiško jaunimo mini Heloviną, nors jis yra nebūdingas Lietuvai, atėjęs iš kitų šalių. Dėl to egzistuoja Šiurpnakčio šventimo pasipiktinimų. Lietuviai yra tolerantiški ir tik laikas parodys kaip adaptuosis šis svetimšalis renginys.

Mano asmenine nuomone, Helovino tikrai nereikia bijoti, nes ji tikrai neišstums Lietuvoje esamų Visų šventųjų dienos bei Vėlinių. Svarbiausia nesmerkti ir nesipiktinti tais žmonėmis, kurie šią dieną švenčia ar nešvenčia, nes tai asmeninis įsitikinimas ir dėl to žmogus netampa geresniu ar blogesniu. Tai laisvas pasirinkimas, kuris neturėtų įžeisti kitaip manančių.

Agnė Gelžinė

Sezoninis darbas yra labiausiai populiarus tarp moksleivių ir studentų. Tai leidžia jiems užsidirbti pinigų pragyvenimui ar nenumatytoms išlaidoms,  ateinantiems mokslo metams. Tačiau, kai kurie darbdaviai žinodami, kad jiems dirba nepatyrę jaunuoliai tuo naudojasi. Tad, kaip atrodo sezoninio darbo problemos rajonuose?

Didžiausias darbo sektorius vasarą, rajonuose yra žemdirbystė. Čia dažniausi sezoniniai darbai yra vaisių ir daržovių ravėjimas bei rinkimas, akmenų rinkimas. Labiau pažengusieji gali gauti pasiūlymų padedant tvarkyti žemės ūkio technika ar prižiūrėti gyvulius. Tokius darbus dažniausiai renkasi jauni ir stiprūs vaikinai. Tačiau, šie sezoniniai darbai neturi darbo sutarčių, todėl darbdaviams lengva manipuliuoti jaunuoliais, juos išnaudoti, nesuteikti tinkamų darbo sąlygų. Tai pasireiškia netinkamomis darbo priemonėmis, arba išviso neaprūpinami darbo priemonėmis, pietų ir poilsio pertraukų nebuvimu, saugos taisyklių neužtikrinimu, ilgomis darbo valandomis, algos vėlavimu ar nemokėjimu, net patyčiomis ir žeminimu.

Kitas populiarus darbas vasarą yra padavėjos įvairiuose baruose ir kavinėse. Tokį darbą dažniausiai renkasi merginos, tikėdamosi, jai ne iš algos, bent iš arbatpinigių užsidirbti. Į darbo aprašymą įtraukiamas tik klientų aptarnavimas, maisto pateikimas, darbas kasos aparatu ir indų surinkimas nuo stalo. Tačiau, šios veiklos nėra galutinės. Įsidarbinus pranešama apie veiklas kurios nėra įtraukos į darbo valandas, tad už jas nėra mokama. Tokie darbai būtų – darbo vietos tvarkymas prieš atsidarant ir užsidarant, (dažnai tai reiškia sunkių baldų nešiojimą), pagalbą virtuvėje, tualetų valymą. Sudėkime tai su nelegaliu darbo užmokesčiu, ilgomis darbo valandomis ir neretomis patyčiomis ir turėsime tikrą puokštę darbuotojo teisių pažeidimų.

Trečiasis, mažiausiai populiarus darbas būtų įvairių pramogų sektoriuje ir  nuomos punktuose. Šis darbas susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir pirmasis, darbas žemės ūkyje. Tačiau, čia dažniausiai nėra darbo vietos kurioje būtų galima pasislėpti nuo alinančių saulės spindulių, ar paprasčiausiai pasidėti daiktus, nes darbas vyksta tiesiog gatvėje. O visa atsakomybę už sugadintą ar prarastą turtą susirenką darbuotojai. Darbdaviai tokiu atveju nesikuklindami viską ir su kaupu atskaičiuoja iš darbuotojo algos. Geriausiu atveju darbuotojui lieka „katino ašaros“ iš atlyginimo. Būna ir taip, kad nieko nesumoka ir išmetamas iš darbo. Prie viso to turi išklausyti, koks nuostabus yra darbdavys, kad jis nesikreips į policiją ir nepraneš kitiems darbdaviams apie tave.

Taip, sezoninis darbas, turėjęs praturtinti vasarą naujais įgūdžiais kaip paprastai ,, praturtina“ žeminimu, patyčiomis, moraliniu smurtu ir kitais atsiminimais, kurių nenorima prisiminti.

Ką veikia ir kaip su tokiu reiškiniu kovoja darbo inspekcija ? savivaldybėse esančios ir finansavimą gaunančios jaunimo tarybos ir savivaldybės vadovai bei išrinkti tarybų nariai ? Apie seimą nesinori kalbėti.  Dažniausiai mes manome, kad nieko negalime pakeisti. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra ?

Izabelė Vyšniauskaitė

Dauguma jaunuolių po mokyklos baigimo ieškosi darbo. Mes visi galime įsivaizduoti, kaip atrodo darbo paieškos didmiesčiuose. Renkamasi iš begalės skelbimų ir pasiūlymų. Žiūrime, kad tiktų darbo valandos, užmokestis ir svarbiausia, darbas būtų įkvėpiantis . Bet, kaip atrodo darbo paieškos rajonuose, mažuose miesteliuose,  kaimuose?

Viskas prasideda taip pat kaip miestuose – atsiverti darbo skelbimų puslapį ir ieškai. Bet vos tik susiaurini darbo vietovę, skelbimų jūra dingsta ir lieki su geriausiai 5 darbo skelbimais. Iš šių skelbimų trys reikalauja traktoriaus teisių, o likę du prašo konkretaus išsilavinimo, kaip mokytojas, apskaitininkas, virėjas.

Po šios, nelabai sėkmingos pradžios, kitas žingsnis – klausinėti draugų ir pažystamų ar jie žino kokių darbo pasiūlymų. Kadangi kas antras pažįsta ketvirtos eilės pusbrolį, kuris ūkininkauja, yra šansas gauti sezonini darbą. Dažniausiai, tai būna akmenų rinkimas arba vaisių ir daržovių ravėjimas bei skynimas. Šis pasirinkimas labai laikinas, nes akmenų rinkėjo karjera gali trūkti vos savaitę, geriausiu atveju dvi, jai per pirmąją nebūsi susižeidęs. Taip pat, tokia veikla dažniausiai būna nelegali, neįforminta jokiomis sutartimis ir pinigai mokami „juodais“. Tada, kaip darbuotojas esi labai priklausomas nuo nelegalaus darbdavio nuotaikos. Nes tik jis nuspręs kada, kiek ir ar iš viso mokėti.

Pasibaigus šiam ciklui jis kartojasi iš naujo, tik su piktų dėdžių ir tetų komentarais apie tingią jaunąją kartą ir kaip niekas nenori dirbti.

Bet kai keli galimi pasirinkimai nėra ilgalaikiai, pagristi legaliomis darbo sutartimis, darbo sąlygos ir valandos neprižiūrimos, o visos patirtos traumos yra pačio atsakomybė, noras palikti savo tėviške ir išvažiuoti bent į miestą, didėja.

Izabelė Vyšniauskaitė