Ne paslaptis, kad LR Seimas, nors ir pritarė darbo kodekso 30 bei 58 straipsnių pataisoms, tačiau žodžio ,,mobingas“ apibrėžimą ir reikšmę netyčia užmiršo. Apmaudu, kad tokiu sprendimu ne tik, kad nenueita į teisės normų gilesnį ir aiškesnį išdėstymą, bet dar labiau supainiota mobingo bei smurto sąvokas. Užsiimta antikonstituciniais išvedžiojimais, kokia įstaigoje veikianti  profsąjunga  vykdys konsultavimo ir informavimo procedūras, lyg tai būtų aktualu mobinguojamam žmogui. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Tai nustato Konstitucija 50str., todėl tik laiko klausimas kas imsis iniciatyvos taisyti suveltą, teisingumo principą paminantį dabartinį darbo kodeksą. Atvejis, kai buvusio partijos pirmininko ir buvusio premjero butkevičiaus iniciatyva buvo sujauktas iki 2016 metų galiojęs Darbo kodeksas ir profsąjungų statusas kiek įmanoma buvo sumenkintas dar nereiškia, kad padėtis beviltiška.

Taigi, mobingo apibrėžimą Seimo dauguma būtų galėję suformuoti, jeigu būtų susipažinę su iš gyvenimo pasitraukusių asmenų laiškais, prašymais arba perskaitę mokslininkų straipsnius ir rekomendacijas, jeigu būtų supratę, kad mobingas visai ne tas pats, kas priekabiavimas dėl lyties ar smurtas darbe. Traktuotė, ,,<<kad bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti >>“ yra abstraktus prieštaravimas ne tik moksliniams apibrėžimams, bet ir logikai. Įsivaizduokite, kad vadovas ryte nepasisveikinęs su sekretore padarė jai žodinę pastabą dėl aprangos reikalavimų nesilaikymo.  Pagal seimo narių apibrėžimą- tai jau smurtas! Tokių pavyzdžių daugybė, todėl kritikuotini tiek socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarnautojai, tiek valstybinės ir darbo inspekcijos pareigūnai ruošę pastabas dėl mobingo prevencijos ir darbo kodekso nuostatų.

Pagal pirmaujančius Europos mokslininkus, mobingas darbiniame gyvenime apima priešišką, tęstinę veiklą, bendravimą daugiausia nukreiptą į vieną asmenį, kuris atsiduria bejėgiškoje, neapsaugotoje padėtyje ir laikomas toje padėtyje tęsiant mobingo veiklą. Tai jokiu būdu ne vienkartinis veiksmas.

Dar vienas akibrokštas kai tiek darbo inspekcija, tiek ministerija vykdydami savo funkcijas laikosi ydingos pozicijos, reikalaujančios iš pareiškėjo įrodymų, o ne aplinkybių aprašymo. Jie niekaip negali įsisavinti ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymo tokio pobūdžio klausimuose. Principo ,,prima facie“ netaikymas nagrinėjant mobingo ir diskriminacinio pobūdžio bylas tik patvirtina, kad tiek valdžios institucijoms, tiek šios kadencijos seimo daugumai dirbančiųjų reikalai nėra aktualūs.  Jiems per maža mobingo aukų…

2021 sausio mėnesį Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“  pateikė Lietuvos Respublikos Seimui bei Trišalei Tarybai įstatymo projektą  ,,Dėl darbo užmokesčio mokėjimo terminų, vietos ir tvarkos“  Siekiant darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo skaidrumą ir sąžiningumą bei šešėlinės ekonomikos mažinimo projektą pateikę ,,Sandrauga“ atstovai mato didžiulę naudą savo nariams, ypač transporto, statybos, kelių priežiūros sektoriuose. – Suprantame, kad yra kai kurių neišspręstų klausimų ir išimčių, tačiau akivaizdu, kad metus laiko trukę svarstymai ir sugaištas laikas davė pozityvų rezultatą – didesnį pasitikėjimą profesinėmis sąjungomis – teigia profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. 

Valstybinė darbo inspekcija informuoja, jog 2022 m. liepos 12 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnio 3 dalies pakeitimas, kuriame nurodoma, jog darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą, išskyrus jūrininkus, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 140⁸ straipsniuose nurodytus prieglobsčio prašytojus ir užsieniečius, kurie turi teisę dirbti.

Minėta išlyga dėl darbo užmokesčio mokėjimo į darbuotojo mokėjimo sąskaitą taikoma tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 140⁸ straipsniuose nurodytiems subjektams. Atitinkamai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai numato, kad būtent atvejais jeigu prieglobsčio prašytojas, įgijęs teisę dirbti ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, įgiję teisę dirbti, dėl objektyvių priežasčių neturi mokėjimo sąskaitos, darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos gali būti mokamos nesilaikant DK 139 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas mokėti į darbuotojo mokėjimo sąskaitą.

Primename, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeista DK 139 straipsnio 3 dalis, joje numatant, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos, privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą.

Remtasi VDI ataskaita.

Agnė Gelžinė

Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“ pasiekė dirbančiųjų lauko sąlygomis darbuotojų skundai,  jog yra nevykdomos ir pažeidžiamos Jų teisės į specialių pertraukų, dirbant lauko sąlygomis.

Tikriausiai ne vienas Lietuvos dirbantysis, kuris dirba lauko sąlygomis, ar tai statybos sektoriuje, ar kelių tarnyboje ir kituose darbo srities baruose, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio ir susijęs su lauko sąlygomis, esant ribiniams temperatūrų svyravimams, kuomet ši siekia +28^o C,  turėtų žinoti, savo teises į specialias pertraukas.

2017 m. birželio 21 dieną  Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“, kuriuo nutarė patvirtinti „Specialių pertraukų trukmės per darbo dieną (pamainą) ir jų nustatymo sąlygų aprašą“ ir kuriame numatyta, kad „Minimali specialių pertraukų trukmė per 8 valandų darbo dieną (pamainą) turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Esant kitai darbo dienos (pamainos) trukmei, specialių pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui. Specialios pertraukos suteikiamos esant šioms sąlygoms: 1) kai darbuotojai dirba lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip –10 °C arba aukštesnė kaip +28 °C, arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 °C; 2) kai darbuotojai dirba profesinės rizikos sąlygomis, taip pat dirba sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą, arba jeigu pagal profesinės rizikos vertinimo, atlikto vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintais Profesinės rizikos vertinimo bendraisiais nuostatais, rezultatus darbuotoją veikia bent vienas profesinės rizikos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, ir todėl profesinė rizika įvertinta kaip toleruotina. Specialios pertraukos darbuotojams, nurodytiems 1 punkte, turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas pusantros valandos.  Specialios pertraukos darbuotojams, nurodytiems 2 punkte, turi būti suteikiamos tokios trukmės ir tokiu dažnumu, kad veiksmingai prisidėtų prie darbuotojų sveikatos ir darbingumo išsaugojimo, atsižvelgiant į profesinės rizikos vertinimo dokumentuose, nurodytuose socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro tvirtinamuose Profesinės rizikos vertinimo bendruosiuose nuostatuose, nustatytos profesinės rizikos dydį ir pobūdį, bet ne rečiau kaip kas pusantros valandos.“

Todėl žinokite šias savo teises ir informuokite mus jei darbdaviui kyla neaiškumai

Agnė Gelžinė

Mielieji,

Liepos 6-ąją Mes visi paminime Mūsų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Mindaugo karūnavimo dieną ir Tautiškos giesmės diena. Didžiuojamės Lietuvos didinga praeitimi. 1991 metais liepos 6-oji pirmą kartą buvo oficialiai švenčiama kaip Valstybės diena, skirta Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavo metinėms pažymėti. 2009 metų liepos 6-ąją, viso pasaulio lietuviai  vienu metu sugiedojo tautišką giesmę Lietuvos valstybės himną „Tautišką giesmę“. Mes pademonstravome vienybę ne tik sau bet ir kitoms tautoms.

Tenka pripažinti kad išgyvename labai sudėtingą ne tik politinį bet ir socialinį laikotarpį. Socialinė atskirtis didėja agresyviai ir nevaldomai vis daugiau žmonių praranda viltį kad jie bus išgirsti. Šią dieną paminės ir dirbantieji, vos suduriantys galą su galu gaunantys minimalias pajamas, ir tie kurių mėnesinės pajamos siekia keliolika tūkstančių į mėnesį. Ši padėtis nenormali, vedanti žmones į destrukciją.

Sveikiname visus profesinės sąjungos „Sandrauga“ narius, ir visus Lietuvos žmones su valstybingumo diena. Linkime Jums stiprios sveikatos, ir sąmoningumo nes Jūsų rankose, Jūsų sprendimuose yra visa Lietuvos ateitis. Su valstybės diena.

Nuoširdžiai Jūsų LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis

Tikriausiai nedaugelis, netgi labai maža dalis Šalies gyventojų yra skaičiusi arba domėjusi  apie profesines sąjungas. Profesines sąjungas dauguma tapatina su sovietmečiu, neva tai yra sovietinių laikų palikimas. Ir apie tai žino labai mažai, arba iš vis nėra nieko apie tai girdėję, tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad: Pirmoji profesinė sąjunga įkurta Didžiojoje Britanijoje 1720 metais, tuo metu susivienijo 7000 anglų siuvėjų, reikalaujančių didesnio darbo užmokesčio ir valanda trumpesnės darbo dienos. JAV pirmą profesinę sąjungą 1792 m. įsteigė Filadelfijos batsiuviai, siekdami didesnio darbo užmokesčio. Profesinės sąjungos JAV išaugo iš poreikio ginti bendrus darbuotojų interesus. Pramonės sektoriaus atstovams organizuotos profesinės sąjungos kovojo dėl geresnių atlyginimų, protingų darbo valandų ir saugesnių darbo sąlygų. Profesinė sąjunga paskatino sustabdyti vaikų darbą, užtikrinti saugesnę darbo vietą ir teikti pagalbą darbuotojams, kurie buvo sužeisti arba išėjo į pensiją.

Lietuvos profesinių sąjungų pirmtakės –XIX a. pabaigoje nelegaliai įkurtos kovos kasos. Jų pagrindu pradėjo kurtis darbininkų profesinės sąjungos. Pirmoji profesinė sąjunga įsteigta 1891 m. Vilniuje. Iki XX a. pradžios Vilniuje įsikūrusioms profesinėms sąjungoms ir kovos kasoms priklausė apie 1400 darbininkų. 1902 m. Vilniuje veikė odos, siuvėjų, stalių, vėliau buvo įkurtos kepyklų, malūnų, plytinių, šerininkų, lentpjūvių, puodžių ir kitų pramonės bei amatų darbininkų profesinės sąjungos. 1905–1907 m. tokios sąjungos kūrėsi jau visoje Lietuvoje. Vilniuje susikūrė apie 15 profesinių sąjungų, joms priklausė daugiau kaip 38 % pramonės darbininkų.

1905 m. streikais Vilniaus darbininkai išsikovojo 8 val. darbo dieną, didesnius atlyginimus, kolektyvinių sutarčių pripažinimą (jiems buvo pripažinta teisė prižiūrėti vidinę tvarką darbovietėse). 1908–1909 m. vyko Vilniaus odininkų streikas, nukreiptas prieš darbdavių ketinimus pailginti darbo dieną nuo 8 iki 10 val., sumažinti darbo užmokestį 30 %, panaikinti profesinių sąjungų teisę kontroliuoti darbininkų priėmimą ir atleidimą iš darbo. Odininkus savišalpos kasų lėšomis rėmė visos Vilniaus profesinės sąjungos. Streikas truko penkis mėnesius. Nors jam pasibaigus darbo diena buvo pailginta, atlyginimas sumažėjo 20 %, bet profesinių sąjungų teisės liko nesuvaržytos, jos ir toliau kontroliavo darbininkų įdarbinimą ir atleidimą, išsaugojo jų darbo vietas.

1923 m. profesinės sąjungos buvo pertvarkytos į šakines organizacijas. 1926 m. liepos 3 dieną Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras vienijo 18 šakinių organizacijų, o būtent: 1)Lietuvos žemės ūkio darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 2 000 narių; 2) bendra darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 6 000 narių; 3) Odos pramonės darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 700 narių; 4) Metalo pramonės darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 760 narių; 5 ) Maisto pramonės darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 1 100 narių; 6) Geležinkelio darbuotojų ir tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 4 500 narių; 7) Valstybės ir savivaldybių tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 2 000 narių; 8) Mokytojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 1 000 narių; 9) Prekybos, pramonės, visuomeninių įmonių tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 600 narių; 10) Spaudos darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 600 narių; 11) Pašto, telefono ir telegrafo tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 1 200 narių; 12) Rūbų, skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 300 narių; 13) Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 400 narių; 14) Kooperatyvų tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 150 narių; 15) Vandens transporto tarnautojų ir darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 150 narių; 16) Nešikų ir juodadarbių profesinė sąjunga, kurią sudarė 80 narių; 17) Kauno miesto savivaldybės tarnautojų profesinė sąjunga (narių skaičius nežinomas)  ir Lietuvos artistų ir muzikų profesinė sąjunga, kurią sudarė 100 narių.

Taip vystėsi profesinių sąjungų veikla Nepriklausomos Lietuvos  (1918-1940 m.) laikotarpiu. 1941 m. Lietuvą užėmus Vokietijos kariuomenei profesinių sąjungų veikla buvo uždrausta, leista veikti tik vokiečių okupacinės administracijos kontroliuojamoms darbininkų ir tarnautojų profesinėms sąjungoms.

Pasaulio iškilios asmenybės apie profesines sąjungas, yra pasakę:

Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis – Britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais, pasakė „Profesinės sąjungos yra seniai susiformavusi ir esminė mūsų tautinio gyvenimo dalis. Mes laikomės šių Didžiosios Britanijos visuomenės ramsčių, kai ji palaipsniui vystėsi ir vystėsi, tai individualių dirbančių vyrų teisę derantis kolektyvinėse derybose koreguoti savo atlyginimus ir sąlygas, įskaitant teisę streikuoti“.

Martinas Liuteris Kingas –  Amerikos baptistų ministras ir aktyvistas, yra pasakęs „  profesinė sąjunga buvo pagrindinė jėga, kuri transformavo kančias ir neviltis į viltį“.

Karlas Marksas  – Vokiečių filosofas, sociologas, ekonomistas, rašytojas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas profsąjungas kritikavo už tai, kad jos sukuria daliai darbininkų patenkinamas gyvenimo sąlygas, kurias turėdami, jie nebesiekia socialistinės revoliucijos. ______________________________________________________________________

Literatūros sąrašas:

L: M. Cheis Profesinės darbininkų sąjungos Kaunas 1922; S. Čepulienė Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje Vilnius 1964, Už kovingas profsąjungas: LKP vaidmuo organizuojant profsąjungų judėjimą buržuazinėje Lietuvoje (1919 m. antroji pusė–1940.VI.15) Vilnius 1981; S. Černiauskas Profsąjunginio judėjimo vystymasis Lietuvoje 1927–1940 Vilnius 1966; V. Vilčinskas Lietuvos socialdemokratija London 1981.