Santykinai mažai informacijos  skelbiama apie profesines ligas. Kaip ir daugelis klausimų  Lietuvoje,  yra „užkraunama“ ant žmogaus pečių. Pats susirask informacijos, pats susižinok, pats išsiaiškink. Įstatymų leidėjas nenori įpareigoti darbdavio, sudaryti periodiškų sveikatos patikrinimų,  ar imtis prevencinių priemonių dėl  pavojingų ir kenksmingų darbo  rizikų. O žmogus, sužinojęs, kad sveikatos problemos atsirado dėl darbo specifikos ir pradėdamas eiti ligos pripažinimo profesine keliu, pasiklysta įstaigų, kurioms turi pateikti atitinkamus dokumentus, vingrybėse.

„Asmuo, įtaręs, kad sveikatos sutrikimo priežastis ar liga gali būti susijusi su darbu, kreipiasi į šeimos gydytoją kuris nukreipia asmenį darbo medicinos gydytojo konsultacijai, tuomet jis išsiunčia pranešimą darbdaviui, apie įtarimą profesinę ligą, taip pat VDI skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos departamentui. Kaip manote, kai tiek įstaigų gauna informaciją apie galimą profesinį susirgimą darbdavys sužino apie jam bręstančias problemas ar ne ?

Darbuotojas su įtariama galimai profesine liga, VDI skyriui pateikia visos darbinės veiklos aprašymą ir turimus dokumentus apie darbinės veiklos metu atliktas darbo funkcijas ir darbo metu veikusius kenksmingus veiksnius, o darbdavys pateikia informaciją apie darbuotojo darbo trukmę ir sąlygas.

Darbo medicinos gydytojas, ištyręs ir įvertinęs darbuotojo sveikatos būklę ir remdamasis akte pateiktas duomenimis, nustato/nenustato profesinės ligos diagnozę (-es), užpildo ir pasirašo profesinės ligos patvirtinimo aktą, įteikia jį darbuotojui ir išsiunčia VDI skyriui.

Ištyrus profesinę ligą, darbdavys organizuoja prevencijos priemonių profesinės ligos (taip pat galinčių atsirasti tokių ar panašių profesinių ligų) priežastims pašalinti parengimą ir įgyvendinimą.

Nustačius profesinę ligą, pagaliau darbuotojas turi teisę į socialinio draudimo išmokas.“

Tai yra instrukcija, kurią nurodžiusi Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

https://nvsc.lrv.lt/lt/naujienos/ka-svarbu-zinoti-apie-profesines-ligas-ju-tyrima-ir-nustatyma

Iš to matome, kad žmogus yra mėtomas iš vienos vietos į kitą. Demokratinės valstybės pagrindas yra rūpintis žmogumi, tačiau susidūrę su realybę, matome kad valdžiai žmonės yra tik marionetės. Skambūs žodžiai skanduojami rinkimų agitacijų metu, kad valdžios atstovai dirba žmonių naudai tėra tik žodžiai, kurie cituojami iš Lietuvos Respublikos himno.

 Kaip darbo santykiai vystosi po to?

Remdamasi savo daugiamete praktika ,,Sandrauga“ pastebi, kad darbuotojo, kuriam pripažintas profesinis susirgimas, darbingumo lygis yra sumažėjas ir tada jis darbovietėje tampa nepageidaujamas. Nors darbdavys jo greitai atleisti dėl profesinė ligos negali, tačiau turi darbuotojui mokėti ligos išmokas. O po visų biurokratinių peripetijų ir darbuotojų saugos komisijos vizitų, darbdavys savo bendrovėje dar turi pakoreguoti darbo funkcijas, kurios  gali sukelti profesinės ligos padarinius.

Tokie susirgimai bendrovėje, aiškia rodo, kad joje nėra pasirūpinta darbuotojų sveikatos saugumu.  Taip jau natūraliai yra, kad darbdavys suinteresuotas, kad įmonė ir joje dirbantys darbuotojai jam neštų pelną ir žmogaus fiziniai poreikiai, sveikos ir saugios darbo sąlygos lieka nuošalyje. Iškilus vieno darbuotojo profesinių susirgimui, jų gali atsirasti ir daugiau, todėl dauguma žmonių, ypač regionuose tiesiog nesikreipia, nes nenori savo darbovietėje tapti nepageidaujamais ir papildyti bedarbių gretas.

Šią problemą turi spręsti ne tik  profesinės sąjungos, tačiau ir naujai išrinkti, kalnus pasiruošę nuversti, tautos išrinktieji.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Artėja žmogaus teisų diena. Ji 1948 m. gruodžio 10 d. įtvirtinta visuotine žmogaus teisių deklaracija. Šis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas dokumentas yra visuotinai svarbus, juo remiantis taip pat buvo sukurta ne tik daugelis žmogaus teises reglamentuojančių tarptautinių teisės aktų, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje įtvirtintos žmogaus teisės, laisvės ir pareigos. Joks kitas įstatymas negali prieštarauti Konstitucijai.

Deja, bet visuomenei sparčiai tobulėjant, žmonės vis dar tyliai kenčia ir leidžia pažeidinėti jų teises. Kaip akivaizdžiai pažeidžiamos žmogaus teisės, matome iš Baltarusijos situacijos. Kuomet prabilę žmonės yra uždaromi į kalėjimus, prieš juos naudojamas fizinis smurtas ir šiuos įvykius lydi ne viena mirtis. Visą tai daro valdžia ir jos pareigūnai. O kas gina paprastus žmones? Senosios demokratinės valstybės, kurios gali šią situaciją pakeisti, tik stebi tai iš šono lyg spektaklį, ir imasi tik deklaruojamų veiksmų. O juk tokia situacija brendo metų metus ir žmonės visa tai toleravo.

Žmogaus teisų pažeidimas yra aktualus ir darbo santykiuose. Atrodo lyg niekur nepabėgom nuo feodalizmo, „jei gimei valstiečiu, juo ir liksi“, o gyvenimas eina luomų visuomenės pagrindu. Nors visos sąlygos ginti savo teises yra. Klaida save laikyti nuskriaustuoju, kuomet pats žmogus nerodo pastangų apsaugoti savo teisėtus interesus ir nusileidžia kai kurių darbdavių daromiems sprendimams.

Dažnu atveju žmogus, patenka į bejėgišką padėtį kai pradeda kelti klausimą dėl savo teisėtų interesų užtikrinimo darbo aplinkoje ir darbo santykiuose. Darbdavys, „nugesina“ šį triukšmą, vos tik paminėdamas atleidimą iš darbo. Tuo ir naudojasi dauguma darbdavių. Gaila, bet šiuo metu kai kurie nenaudėliai naudojasi žmonėmis ir yra visuomenės piktžolės, kuriai išrauti nepakanka vieno darbuotojo pastangų.

Tam, kad šią tironiją užbaigti nereikia slėptis ir tylėti, tikėdamasis, kad viskas pasibaigs savaime. O padėti dalyvauti darbo santykiuose padeda Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ teisininkai, darbuotojai, profsąjungos nariai.

Nesvarbu kokio amžiaus darbuotojas, visada patarimas iš šono, ypač darbo teisės klausimais, yra reikalingas. Žmogus supranta, kad jis ne vienas kai turi užnugarį ir sukaupia daugiau drąsos prabilti apie pažeidžiamas savo teises. Taip opi visuomenės problema, kuri yra labai gerai slepiama politikų, kaip ir kai kurių darbdavių veiksmų, kurie neatitinka įstatymų.

Minėdami artėjančią žmogaus teisų dieną, nepamirškite, kad tai ne tik ant popieriaus parašyti žodžiai, bet įstatymais įtvirtintos garantijos.

Aut: LPS „Sandrauga“ teisininkė Ieva Dambrauskaitė

Daugiau skaitykite: www.sandrauga.lt

Daug kalbame apie šiuo metu karantino laikotarpio metu atsiradusius darbo santykių nuansus: neteisėtus atleidimus, darbo užmokesčio neišmokėjimus, prastesnių darbo sąlygų įforminimus ir prastovas. Tačiau už viso to slypi ne tik santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio, tačiau kiekvieno iš jų kaip žmogaus moralinių bei žmogiškųjų vertybių  visuma.

Esame įprate girdėti, jog paslaugų ir sveikatos sektoriuose noras padėti žmogui, paslaugumas, supratingumas ir žmogiškumas šiais laikais nėra svarbiausi kriterijai. Kuomet atsirado Covid – 19 virusas ypač atsiskleidė sveikatos sektoriaus spragos ir čia užgriuvo tikras chaosas. Gydytojai pirmam fronte dirba, be perstojo, be poilsio, rizikingoje aplinkoje. Tad suprantama, jog kiekvieno paciento su plačia šypsena dėl nuovargio negali pasitikti.

Aplink visi kritikuoja ir pyksta ant darbuotojų dirbančių sveikatos sistemoje,  teigdami kad dabar yra viena liga Covid – 19. Formuojama prasta nuomonė apie gydymo įstaigas. Atrodo kiek daug negatyvo aplinkui. Tačiau atsiranda gydytojai ar medicinos darbuotojai, kurie vis dar yra išlaikę žmogiškumą net ir sukiausiu savo profesijos laikotarpiu. Jie stengiasi padėti žmogui. Tokie medikai yra kaip mažas gintaras smėlio kopoj. Tikrai džiugu žinoti kad žmogiškumas dar nėra miręs, ypač šiame chaose ir ne tik sveikatos sistemoje bet ir visoje darbo rinkoje.

Tačiau kodėl jis šiais laikais paslaugumas, supratingumas, žmogiškumas tapo tokie netikri? Ar tai kalta sistema, gyvenimo ritmas ir globalizmo tendencijos?  Kodėl nebepastebimi pasiaukojantys žmonės, kurie taip reikalingi sergančiai mūsų visuomenei?

Ką reikia daryti kad, ne dirbtinio įvaizdžio sukurti veikėjai, o tikrieji „herojai“ būtų pastebimi ir įvertinti.

Ką manote jūs?

Aut: Pėlėdų Šilelis

Ne, šiandien nerašysime apie augančias šildymo sąskaitas ar rytais neužsivedantį automobilį. Šįkart norime atkreipti dėmesį į temperatūrą biure ar kitoje darbo vietoje. Žiemos metu, darbdavys, stengdamasis sutaupyti lėšų gali „prisukdamas“ radiatorius ir versdamas darbuotojus kęsti šaltį.

Visų pirma, be abejonės, tokiais veiksmais darbdavys pažeistų darbo kodekso normas, įpareigojančias darbdavį sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmignas darbo sąlygas. Tačiau darbo kodekse konkrečiai nenurodoma kokios konkrečiai darbo sąlygos laikomos saugiomis bei kokia temperatūra turėtų būti palaikoma darbo vietoje. Be to, biure dirbant keliolikai žmonių, sunku suderinti kiekvieno darbuotjo šiluminius porekius.

Dėl šių priežasčių konkretaus leistino temperatūros darbo vietoje intervalo tenka ieškoti atskirai patvirtintose higienos normose (nuoroda apačioje). Šiose normose nurodyta, jog dirbant nesunkius darbus, nereikalaujančius daug fizinio darbo, temperatūra darbo vietoje negali būti žemesnė kaip 20 laipsnių celcijaus žiemos metu. Kuo daugiau fizinio darbo dirba darbuotojas, tuo mažesnę temperatūrą darbo vietoje darbdaviui leidžiama palaikyti.

Reikia pastebėti, kad šios taisyklės nėra absiliučios ir gali kisti dėl daugybės konkrečių darbų specifikos, tačiau svarbiausia žinoti, jog darbdavio siekis sutapyti verčiant darbuotojus šalti, nėra teisėtas ir gali būti sprendžiamas darbo inspekcijos.

Taip pat negalime pamiršti ir dirbančiųjų lauke. Nors visiems aišku, jog dirbant lauke pastovios temperatūros paialkyti neįmanoma, tačiau svarbu pastebėti, kad darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus tinkama apranga arba, kaip nustato darbo kodekso 144 straipsnio 8 dalis Darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką.

Higienos normos https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.230880?jfwid=fhhu5mggf

Nesušalkite ir likite sveiki!

LPS “Sandrauga”

Teisininkas Darius Rušinas

Dar neatradusi vieningumo vyriausybė, sugalvojo Lietuvos žmones apkrauti dar vienu mokesčiu. Kol LR Prezidentas užsiėmęs svarstymais apie ministrų kandidatūras, Vyriausybėje laikinai einantis pareigas sveikatos ministras A. Veryga sugalvojo savo kandenciją užbaigti su griausmu atnaujindamas pasiūlymą dėl  cukraus mokesčio. 2017-aisiais apmokestinti cukrų rėmė ir tuometinis Europos Sąjungos (ES) sveikatos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, tačiau tuometinė dauguma nemanė, jog bus pasiektas norimas efektas ir šį pasiūlymą atmetė.

Anot „Swedbank“ ekonomisto Nerijaus Mačiulio šis mokestis potencialiai papildytų biudžetą 100 mln. Eurų, taip pat keistų gyventojų elgseną  į „gerąją pusę“, nes skatintų rinktis sveikesnius produktus. Pagal jo skaičiavimus, neaišku kuom remiantis, duonos kepalas pabrangs vos 2 centais, ir to nepajaus būtiniausias prekes perkantys pirkėjai.

Kuris žmogus pasaulyje renkasi prastesnį maistą savo noru???? Atrodo kad žmonės su tokiais pasisakymais niekada nėra matę gatvėje ar parduotuvėje senyvo amžiaus žmogų kuris skaičiuoja centus pigiausiam duonos kepalui nusipirkti. Greičiausiai per savo didelį priteklių nemato realios Lietuvos žmonių kasdienybės. Matyt Lietuvoje žmonės maistą perką tik egzistavimui, kad galėtų visas savo gaunamas pajamas grąžinti vyriausybei, užkrautų mokesčių būdu.

Problema nėra tame, kad Lietuvos žmonės savu noru valgo prastą maistą. Problema yra tame, kad pirmarūšiai maisto produktai Lietuvoje yra kone dvigubai brangesni nei tarkim Danijoje. Taip pat į Lietuvą atvežamas didesnis procentas antrarūšių ir trečiarūšių maisto produktų. Žmonės perka pigiausia maistą  kuris nėra sveikos sudėties dėl to kad negali įpirkti sveikesnių produktų.

Tačiau kaip kalba pakrypsta apie MMA didinimą, kuris šiuo metu siekia tik 608 Eur. (bruto), valdžios atstovai nėra linkę be didelių apsvarstymų pagerinti Lietuvos piliečių pragyvenimo lygį. Kažkodėl dauguma linkę akcentuoti tik būtiniausiu žmogaus poreikius, būtiniausių maisto produktų krepšelį ir mokesčius už butą. O ką daryti ypač jaunoms šeimoms? kurių būtiniausios išlaidos yra ne tik maistas ir mokesčiai, bet ir išlaidos vaikų išsilavinimui, rūbams ir nenumatytoms kitoms išlaidoms, kurios jaunose šeimose ypač aktualios. Tačiau nepagalvoja, kad žmogus turi iš savo pajamų ne tik egzistuoti, bet ir gyventi.

Aut: Pelėdų Šilelis